- Pradėkime nuo to, kodėl pasirinkote šią profesiją?
- Pediatrija mano gyvenime atsirado atsitiktinai: troleibuse sutikau vaikystės draugą, pasišnekėjom, ir jis tiesiog pasiūlė kartu stoti į šią specialybę. Tuo metu nesvarsčiau, ar noriu dirbti su vaikais, ar su suaugusiais – nemačiau didelio skirtumo. Taip įstojau, baigiau ir daug metų dirbau pediatrijoje. O štai gastroenterologija jau buvo labiau apgalvotas, subrandintas pasirinkimas, kilęs iš praktinių paskatų. Mano šeimoje, giminėje yra daug sergančių virškinamojo trakto ligomis – noras kada nors jiems padėti buvo bene didžiausia priežastis rinktis šią sritį.
 
- Taigi, jau spėjote pagydyti visą šeimyną?
- Na, negaliu sakyti, kad pagydžiau, bet galiu juos prižiūrėti, patarti, žinau, kur nusiųsti, kartais pats skiriu tam tikrą gydymą, vaistus. Gera patarlė, jog savam kieme pranašu nebūsi. Nuo seno sakoma, kad gydytojas negali gydyti savęs arba jam artimų žmonių. Be abejo, tai nėra absoliuti tiesa, bet jos tikrai čia yra, nes negali pernelyg atsiriboti, būti visiškai objektyvus. Kita vertus, nuo vaikystės mano virškinamojo trakto sistemą buvo silpna, ir dabar studentams sakau, kad, jei sergate kokiomis nors ligomis, turite kokią nors silpną vietą, būtų idealu tapti šios srities gydytoju. Niekas geriau kaip pats ligonis nežino, ką jaučia žmogus, kai jam skauda koją, širdį ar ką nors kitą. Tuomet, jei dar turi ir bazinių žinių, yra žymiai lengviau.
 
- Kokie didžiausi iššūkiai jūsų srityje?
- Kai buvau mažas, norėjau tapti ortopedas arba plastikos chirurgas, nes buvo labai gaila žiūrėti į žmones, kurie yra suluošinti, dėl fizinių defektų atstumti visuomenės. Galvodavau: „Užaugsiu ir visus juos padarysiu gražius“ – tokius iššūkius kūriausi vaikystėje. O dabar... Dažnai sakau, kad turėtume negauti atlyginimų, medicina negali būti „biznis“. Vienintelis ir tikriausias iššūkis – pacientų sveikata. Šiuo metu turime vieną sunkų ligonį, diskutavome, ką su juo daryti, buvo siūlymų jį perkelti į kitą ligoninę pagal gyvenamąją vietą. Visgi, taip problemos neišspręsime – tik perkelsime ją tiems, kuriems ji bus „kosmosas“, nes tokių ligonių jie nematę. Man toks darbo stilius yra nepriimtinas – jeigu ką nors darau, tai nuo pradžios iki galo. Taigi, vienas iššūkių - pagelbėti ligoniui, jei tik gali, iki galo, o ne perduoti kam nors kitam.
 
- Dirbdamas su vaikais, turbūt bendraujate ir su pernelyg susirūpinusiais arba per daug neatsakingais tėvais. Tenka juo „paauklėti“?
- Taip, tenka, net ir šiandien aprėkėme vieną mamą. Tėvų būna visokių. Iki tokio lygio, jog atveda visiškai sulysusį vaiką ir, klausinėjant apie ligas, galiausiai išaiškėjo, jog jis jau trejus metus serga diabetu, o tėvai neleidžia insulino. Visuomet norisi, kad vaikai būtų laimingi ir sveiki – didžiausia laimė matyti nuo rimtos ligos pagijusį pacientą. Be abejo, siekiame, kad tų konfliktų būtų kuo mažiau, bet kartais jų išvengti nepavyksta.
 
- Pakalbėkime apie mūsų šalies vaikų mitybą. Ar galima teigti, jog ji yra pakankamai subalansuota? 
- Vertinant gerai ar blogai, reikia turėti kriterijų. Taigi, ką reiškia sveikai maitintis? Atrodo, labai paprasta, juk kiekvienas turime šeimos, žiniasklaidos suformuotą nuomonę. Visgi dietologiją vadinu pačiu tamsiausiu mišku, nes tyrimai dažniausiai trunka itin ilgai, kartais iš jų net negaunama norimų rezultatų. Dėl to labai sunku pasakyti, kas yra sveika, kas – ne. Geras pavyzdys kūdikių mityba: kai tik pradėjau dirbti, žinojome, jog sultis galima duoti nuo mėnesio, varškę, kiaušinius – nuo trijų su puse mėnesių, karvės pieną – nuo keturių mėnesių. Dabar jau kiaušinį galima duoti nuo šešių mėnesių, o karvės pieną – nuo metų. Ir tada natūraliai kyla klausimas: kurie teisūs? Juk nenumirė tuomet vaikai, užaugo sveiki, protingi žmonės. Pas mus ir alergijų mažiau, ir tam tikrų autoimuninių ligų – tai gal visgi ankstesnė teorija buvo teisinga? Dabar jau ir Vakarai pradeda abejoti – gal tikrai reikėtų maitinti anksčiau? Taigi, vienareikšmiškai kalbėti apie mitybą neįmanoma.
 
- Ką manote apie vaikų sveikatos priežiūrą Lietuvoje? Kokias problemas įžvelgiate?
- Kokia sveikatos apsauga pasaulyje yra pati geriausia – niekas nežino. Visos šalys ją keičia, tobulina, tad, sakyti, jog koks nors skandinaviškas ar rusiškas Semaškos (iš tiesų, tai – patobulintas Bismarko) modelis yra idealus. Reikia kūrybiškai žiūrėti ir jo aklai nekopijuoti. Nesu visos sveikatos sistemos žinovas, bet, kalbant apie mano siaurą sritį, labai skauda širdį dėl pirmajame lygyje panaikintos pediatrijos ir perėjimo prie šeimos gydytojų. Čia, mano nuomone, buvo padaryta didžiulė klaida. Priešingai, nei kūrusieji šį modelį, aš dešimt metų dirbau Šakių rajone, po to važinėjau po JAV, Skandinaviją, Angliją ir matau situaciją iš pagrindų. Šios pertvarkos kūrėjai aklai nukopijavo Vakarų modelį – tas man yra skaudžiausia. Suprantama, jog kaimo vietovėse tikrai neapsimoka tūkstančiui žmonių turėti kelis gydytojus, tačiau didžiuosiuose miestuose ši sistema prasilenkia su logika. Valstybei kainuoja brangiau, kai tą patį vaiką prižiūri šeimos gydytojas, o ne pediatras – ar tai vadinasi ekonomija? Tai - katastrofa. O dėl gydytojų specializacijos stipriai išloštų ir ligonis: jis tiesiog gaus greitesnę, efektyvesnę pagalbą. Padarykime taip, kad pacientai galėtų rinktis: nori – eini pas šeimos gydytoją, nori – pas pediatrą, taip problema būtų išspręsta.

Dosjė
1982 m. baigė Vilniaus universitetą, Medicinos fakultetą, gydytojo pediatro specialybę.
1998 m. Vilniaus universitete suteiktas Biomedicinos mokslų daktaro laipsnis.
1983 - 1993 m. Šakių rajono centrinė ligoninė, gydytojas pediatras.
1993 m. - iki dabar VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikos, Vaikų ligų klinika ir Vilniaus universiteto vaikų ligoninė, docentas, gydytojas vaikų gastroenterologas.
1993 m.- iki dabar Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos pedagogas.
Nuo 2001 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas
2012 m. -  iki dabar UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos ir gydymo centras“, vaikų gydytojas gastroenterologas.