- Rytoj, penktadienį, medicinos darbuotojai sostinėje renkasi į šventinę profesinės dienos eiseną. Kokios Jūsų nuotaikos? 
- Realybė vis dar tokia, kad palyginti su kitomis išsivysčiusiomis Europos valstybėmis, Lietuvoje mūsų uždarbis yra gerokai mažesnis. Kad galėtum keliauti atostogų metu, tobulinti profesines žinias, vykti į kongresus bent vieną du kartus per metus ar turėti hobį, tenka dirbti keliuose darbuose arba didžiuliu krūviu. Aišku, situacija nėra normali, todėl žmonės nepatenkinti.
 
- Kardiovaskulinės sistemos ligos toliau negailestingai šienauja lietuvių gyvybes. Kur raktas šiai epidemijai pažaboti?
- Širdies ir kraujagyslių ligos – industrializacijos pasekmė. Tam įtakos turi pasikeitusi žmonių gyvensena: „pagerėjusi“ mityba, praturtinta riebalais, cholesteroliu, didesnis druskos kiekio suvartojimas, suintensyvėjęs rūkymas  ir sumažėjęs fizinis aktyvumas bei patiriami stresai. Visur mirštamumas nuo šių ligų išlieka didelis ir daug kur netgi didėja. Lietuva priklauso didelės rizikos zonai. Skaičiuojama, kad užpernai šios ligos buvo daugiau nei pusės visų mirusiųjų priežastimi. Liūdna, bet dažnai susiduriu su jaunais, darbingais žmonėmis, daug tokių pacientų lieka neįgalūs, nors taikome modernias diagnostikos ir gydymo priemones. Grėsminga patologija dažniausiai yra aterosklerozė, kuri paprastai daug metų formuojasi nebyliai, gi pasireiškus simptomams dažnai būna jau toli pažengusi.
 
- Dirbdama Klaipėdoje nesijaučiate turinti mažiau galimybių realizuotis nei didžiosiose klinikose?
- Tikrai ne! Naujomis kardiologinėmis intervencinėmis procedūromis nė kiek neatsiliekame. Praėjusiais metais pradėjome taikyti perkateterinį aortos vožtuvo implantavimą ir prieširdžių pertvaros defekto uždarymą. Naudojame tiems ligoniams, kurie dėl sunkios sveikatos būklės negali būti operuojami įprastiniu būdu, atveriant krūtinės ląstą. Uždarytos atviros ovalinės angos trims jaunoms pacientėms, persirgusioms insultais. Džiaugiuosi, kad susiformavusios profesionalios bei patyrusios komandos dėka visos procedūros praėjo sklandžiai ir be komplikacijų.
 
- Mokslininkai vis dažniau kalba apie tai, kaip mediciną kardinaliai gali paveikti robotizacija. Viena vizijų – nanorobotų panaudojimas gydant aterosklerozę. Kiek tai realu artimoje perspektyvoje?
- Šios procedūros yra labai sudėtingos, nes jų eigą sunku kontroliuoti. Kalbama apie nanotechnologijas, kuomet maži beveik nematomi nanorobotukai bus įšvirkščiami į kraujagyslę ir gydytojų valdomi per sistemą, kurios svarbiausia dalis – trimatis magnetinis laukas. Jo pagalba jie galėtų judėti kraujagysle, pragręžti, pašalinti susidariusias aterosklerozines plokšteles. Tiesa,   nėra viskas taip paprasta. Išlieka dar daug neatsakytų klausimų tiek dėl saugumo sveikatai, tiek techninių kliūčių. Atliekamos operacijos ar intervencinės procedūros reikalauja iš gydytojo ne tik kruopštaus darbo, gerai atidirbtos technikos, įgūdžių, bet neretai ir pajautimo, kada ir kurioje vietoje sustoti, nepersistengti, kad nebūtų pakenkta pacientui. Kai kurių dalykų neišmokstama iš knygų, jie atsiranda su patyrimu. Kol nanotechnologijos taps kasdienybe medicinoje, manau, dar teks palūkėti.
 
- Kas sunkiausia mediko dabartinėje kasdienybėje?
- Turbūt priimti žinią ir suprasti, kad pacientui pasveikti ar jo būklei pagerėti nebėra vilties, kad niekuo nebegali padėti. Slegia ne tik pats faktas, bet ir tos informacijos pateikimas ligonio artimiesiems, susitaikymas su esama situacija. Juo labiau dirbdama skyriaus vedėja jaučiu, kad esu atsakinga  ne tik už save, kaip gydytoją, bet ir už skyriaus darbuotojus. Palaiko  kolegos. Visi stengiamės dirbti atsakingai, profesionaliai, esame pasiruošę vienas kitam padėti. 
 
- Kada pajutote pašaukimą medicinai? Šiuo metu abiturientai, kurie ruošiasi rinktis gydytojo profesiją, dažnai užduoda šį klausimą.
- Iš dalies profesijos pasirinkimą lėmė mano senelių istorijos: močiutė dirbo stomatologe, o senelis – rentgenologu. Taigi nuo mažens patikdavo eiti pas senelį į darbą, žiūrinėti rentgeno nuotraukas. Susidomėjimą, o kartu ir baimę keldavo skeletas rentgeno kabinete. Gerai prisimenu, kad vaikystėje dažniausia norėdavau būti gydytoja, gydžiau meškiukus, lėles, leisdavau vaistus. Nežavėjo mokytojos ar pardavėjos darbas (šypteli). Kodėl kardiologija? Likimas lėmė, kad po ketvirto kurso atlikusi praktiką Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje buvau priimta į kardiologijos skyrių ir pristatyta vienai darbą mylinčiai gydytojai. Mane sužavėjo jos žinios, rūpinimasis ligoniais, atsidavimas darbui, kad visa tai ji darydavo su užsidegimu ir meile. Namo grįždavau gerokai vėliau, pasibaigus darbo valandoms, bet susidomėjimas darbu kardiologijos skyriuje, diagnostikos ir gydymo procedūromis tik didėjo. Taip ir atsidūriau čia, kur esu dabar (šypsosi).
 
- Po įtemptos dienos lieka laiko atsipalaiduoti?
- Laiko sau iš tiesų lieka mažai (šypteli). Kadangi auginu du mažamečius vaikus – devynerių sūnų ir trejų metų dukrą, laisvalaikį dažniausiai praleidžiame kartu. Mėgstame pasivaikščioti prie jūros, važinėtis dviračiais, einame kartu į baseiną. Bent du kartus į savaitę stengiuosi skirti laiko intensyvesnei sportinei veiklai.

---

 
Dosjė
2000 m. baigė Kauno medicinos universiteto Medicinos fakultetą, Kauno Medicinos Universiteto Klinikose baigė vidaus ligų rezidentūrą ir  kardiologijos rezidentūrą. 2006 m. apgynė biomedicinos mokslų daktaro disertaciją. Stažavosi Belgijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Nuo 2005 m. iki dabar – gydytoja kardiologė Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje, nuo 2017 m. – II Kardiologijos skyriaus vedėja.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!