„Atėjęs į darbą gydytojas neturi sukti galvos, kaip uždirbti daugiau pinigų. Jis ateina padėti pacientui. Kitu atveju atsiranda dviprasmių interesų, pykčių ir nepasitenkinimo, kyšininkavimo bėda. Arba gydytojas „plėšosi“ per kelis etatus, nesuspėja, „perdega“, tampa piktas, atsiranda klaidos – dėl to nukenčia ir pacientas, ir jis pats. Taip užburtas ratas užsidaro“, – sako VUL Santaros klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centro gydytojas radiologas Donatas Jocius (31 m.).
„Nors ir nesmagu lyginti specialybes, bet neatrodo adekvatu, jei darbininkas, dėliodamas plytą ant plytos, gauna daugiau nei gydytojas, kuris po mokyklos mokėsi dar dešimt dvylika ar daugiau metų“, - sako VUL Santaros klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centro gydytojas radiologas Donatas Jocius.
-
Esi pirmasis gydytojas radiologas klinikose, ėmęsis kasdienėje praktikoje intervencinės radiologijos nekraujagyslinėje srityje. Per trumpą laiką metodas buvo įgyvendintas ir pripažintas daugelyje klinikinių sričių. Kuo tai reikšminga?
- Nekraujagyslinės intervencijos nėra naujiena, tiesiog radiologijos skyriuje tai buvo pritaikyta rutiniškai. Šios intervencijos leidžia pagilinti suvokimą apie diagnostinius tyrimus ir juose randamus pakitimus. Atskirų kūno sričių biopsijos ar kitokios invazijos dažnai atliekamos atskirai tam tikros srities specialistų, gastroenterologai ar pilvo chirurgai atlieka pilvo ertmės intervencijas (pavyzdžiui, kepenų biopsijas), urologai – inkstų, prostatos intervencijas. Tam tikra prasme visus juos riboja jų gydoma kūno sritis, o radiologas teoriškai apima visą žmogaus kūną. Kraujagyslinės intervencijos – tai įvairios invazinės procedūros, kuomet per žmogaus kūno kraujagysles gydytojas patenka į reikiamą vietą ir atlieka diagnostinius ar gydomuosius veiksmus, pavyzdžiui, embolizuoja kepenų metastazes, jei kepenyse yra navikinės ligos išplitimas ar atkemša galvos smegenų kraujagysles, jei pacientas serga insultu. Nekraujagyslinės intervencijos – tai invazinės procedūros, kuomet diagnostikos ar gydymo veiksmai atliekami tiesiogiai patenkant į organizmą – taip atliekamos įvairių organų biopsijos, taip pat įvairios gydomosios procedūros, tokios kaip navikinių darinių abliacijos, pūlinių drenavimai ir panašiai.
-
Kas labiausiai traukia radiologijoje?
- Tai labai plati specialybė – radiologui „priklauso“ visas kūnas, o ne atskiros jo dalys. Žinoma, viską aprėpti yra sudėtinga, dažnai gydytojai radiologai specializuojasi tam tikro tyrimo ir tam tikros kūno srities tyrimuose. Aš daugiausiai dirbu branduolinės medicinos, ultragarsinių tyrimų ir intervencinės radiologijos srityse. Smagu, kad galiu daryti tai, kas teikia malonumą. Štai po darbo džiaugiesi, kad pavyko atlikti sudėtingą biopsiją, o ir pacientas išvyksta be jokių komplikacijų. Visada pasitaiko atvejų, kai nežinai, kaip pasielgti, ir tai normalu. Svarbiausia, kad lydi jausmas, jog viskas eina į priekį teisinga linkme.
-
Neretai baiminamasi radiologinių tyrimų dėl jonizuojančiosios spinduliuotės žalos. Tačiau ne paslaptis, kai kurie pacientai jų tiesiog „išprašo“. Visuomet tyrimai būna pagrįsti?
- Vieni pacientai nori daryti krūvas tyrimų nepriklausomai nuo to, ar jų reikia, menkai domisi ir kokia bus apšvita. Tokių žmonių yra daug. Kiti gi nepagrįstai bijo visko. Radiologijoje yra labai aiškiai apibrėžti radiacinės saugos principai, tyrimo nauda turi būti didesnė negu potenciali galima žala, apšvitos dozė turi būti maksimaliai minimali, kad pasiektum optimalų rezultatą. Čia yra apibrėžti dalykai, todėl nėra ko bijoti. Tuomet kai tyrimas yra reikalingas, jo neatlikimo žala gali būti didesnė. „Daktaras google’as“ suteikia daug informacijos apie mediciną, tačiau jis įneša ir baimių. Tuomet natūraliai kyla klausimas, ko tu eini pas gydytoją ir prašai nustatyti diagnozę „iš akies“, nors tam reikalingi vienokie ar kitokie diagnostiniai tyrimai. Galime spėti, jog apšvitos bijome neva dėl to, kad jos gavome po Černobylio katastrofos, ar dėl galimos didesnės rizikos susirgti onkologinėmis ligomis. Pacientą siųsdamas tyrimui gydytojas pasveria, ar jo konkrečiu atveju tikrai reikia. Kita vertus, kartais mąstoma neva koks tu gydytojas, pavyzdžiui, gastroenterologas, jei tik paklausinėjai, atlikai kraujo tyrimą ir nenusiuntei echoskopijos? Nors galbūt to ir visai nereikėjo...
-
Rezidentūrą baigei prieš trejetą metų. Stipriai pajutai statuso pasikeitimą?
- Kažkaip nepajutau aiškios ribos, nes iš esmės tęsiau pradėtus darbus. Ar pasikeitė atsakomybės lygis? Juridiškai taip, bet tikrai nėra taip, kai girdim skundus, neva „kaip blogai, kad nesant daktaro mane konsultavo rezidentas“. Jis irgi yra gydytojas, juolab jei tai vyresnysis rezidentas, tai jau „be penkių minučių“ gydytojas. Tai kaip keičiasi jo „statusas“ ir žinios po dviejų mėnesių jau gavus diplomą? Čia gal priklauso nuo paties gydytojo – jei tau rūpi darbą gerai atlikti, darai tą nepriklausomai nuo to, koks tavo „statusas“, o jei tau „dzin“, ir po to, kai gausi licenciją, bus „dzin“.
-
Šviežiai iškepti gydytojai neretai nusivilia mažesniu nei rezidentų gaunamu atlygiu.
- Girdėdavau, kad būdamas rezidentas gauni daugiau, nei pradėjęs dirbti gydytoju. Šiuo klausimu nepajutau pasikeitimų, nes kaip ir tada, taip ir dabar dirbu daugiau nei vienu etatu. Aišku, dar džiaugiuosi gaudamas doktoranto stipendiją. Kiekvienam žmogui greičiausiai nesvetima sakyti, kad jam niekada nebus gana. Bet išties bendrai kalbant, nors ir nesmagu lyginti specialybes, bet neatrodo adekvatu, jei darbininkas, dėliodamas plytą ant plytos, gauna daugiau nei gydytojas, kuris po mokyklos mokėsi dar dešimt dvylika ar daugiau metų. Tuomet natūraliai kyla nepasitenkinimas. Atėjęs į darbą gydytojas neturi sukti galvos, kaip uždirbti daugiau pinigų. Jis ateina padėti pacientui. Kitu atveju atsiranda dviprasmių interesų, pykčių ir nepasitenkinimo, kyšininkavimo bėda. Arba gydytojas „plėšosi“ per kelis etatus, nesuspėja, „perdega“, tampa piktas, atsiranda klaidos – dėl to nukenčia ir pacientas, ir jis pats. Taip užburtas ratas užsidaro.
-
Vis dažniau užsimenama, kad šiandien sparčiai vystomas dirbtinis intelektas ateityje gali palikti gydytojus radiologus be darbo. Nerimauji dėl tokios prognozės?
- Nesu šios srities specialistas, kaip bus, parodys ateitis. Šiuo metu manau, kad dirbtinis intelektas gali išmokti atskirti tam tikrus dalykus, įvertinti patologijas, jis „geba mokytis“. Vis dėlto būna situacijų, kai gydytojui kyla tam tikrų abejonių analizuojant tyrimą, o sistema galėtų pateikti vienareikšmį atsakymą, kuris nebūtinai yra teisingas. Be to – daug kalbame apie atsakomybę, tad kas bus atsakingas, jei dirbtinio intelekto sistema padarys klaidą? Šiuo metu, manau, jog dirbtinis intelektas iš radiologų darbo neatims.
Dosjė
2005–2011 m. – medicinos studijos, VU, Medicinos fakultetas.
2011–2015 m. – radiologijos rezidentūra, VU, Medicinos fakultetas.
2013–2015 m. – gydytojas asistentas, VUL Santaros klinikos.
Nuo 2015 m. – gydytojas radiologas, VUL Santaros klinikos.
Nuo 2018 m. – doktorantūros studijos, VU, Medicinos fakultetas.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "Širdies nepakankamumu serganti Genė Gudonienė pasakoja neretai nuo bet kokio darbo galinti pavargti per kelias minutes, o užlipti į penktą aukštą nesustojus atsikvėpti – didelis pasiekimas.")
.jpeg "Mėta Marija tapo pirmąją paciente šalyje, kuriai tulžies latako cista sėkmingai pašalinta laparoskopiniu būdu.")
.jpg)
.jpg "Fotografė Alina Ovčiarovienė su vaikais")
.jpg "„Vieną akimirką tu ramiai rūpiniesi nesunkių sveikatos sutrikimų kamuojamais pacientais, o po minutės tavo rankose jau gali atsidurti penkių kraupion avarijon patekusių sužeistų žmonių likimai“, - apie darbo specifiką skubios medicinos srityje pasakoja dr. Kęstutis Stašaitis.")
Komentuoti: