„Vieną dieną kalbame apie pervargimo sindromą ir perdegimą, kitą - vėl norime adrenalino“, - sako LSMU ligoninės Kauno klinikų gydytoja akušerė-ginekologė prof. Meilė Minkauskienė (48 m.). Amžiną streso būseną gydytoja pasirinko pati, tačiau motinų džiaugsmas, anot jos, atperka vargą.
„Vaikučio, kuris gimsta, tebūnie penkių ar šešių šimtų gramų, kelias, iki kol jis pasiekia normalų naujagimio svorį – tris keturis kilogramus, – gana ilgas“, - LSMU ligoninės Kauno klinikų gydytoja akušerė-ginekologė prof. Meilė Minkauskienė.
- Pastarąją savaitę džiaugtasi, kad Lietuvoje gimė ir išgyveno rekordiškai mažo svorio naujagimis. Ar priešlaikinis gimdymas nebėra toks siaubas šių laikų medicinos kontekste?
- Turbūt vis tiek siaubas. Tai - didelis iššūkis ir mamai, ir tėčiui, ir medikams. Visgi tokių sėkmės istorijų ne kasdien pasitaiko. Vaikučio, kuris gimsta, tebūnie penkių ar šešių šimtų gramų, kelias, iki kol jis pasiekia normalų naujagimio svorį – tris keturis kilogramus, – gana ilgas. Šeimai reikia ilgai būti šalia vaikelio, matyti daug operacijų, intervencijų, komplikacijų... Tai itin sunki, skaudi patirtis. Be to, ir netrumpa – pusė metų praleidžiama ligoninėje. Akušerių-ginekologų noras yra išvengti tokių gimdymų arba atidėti juos kuo vėliau. Turime medicininių profilaktikos priemonių, kurias stengiamės taikyti ir gimdymą atidėti, paruošti būsimą naujagimį, kuo lengvesnėms pirmosioms savaitėms.
- Kokios priežastys dažniausiai nulemia priešlaikinį gimdymą?
- Pirmiausia reiktų pasakyti, kad priešlaikinio gimdymo priežasčių galėčiau išvardinti gal keturiasdešimt, jos kompleksinės. Kartais vaikas pats nori gimti anksčiau laiko – taip sakykim, nes jis serga. Kartais mama suserga, kartais tai lemia išorinės priežastys, pavyzdžiui, stresas, avarija... Dažniausiai susideda visos. Ir vaisiaus, ir mamos genetika taip pat svarbi. Galų gale dalį priešlaikinių sprendimų nulemiam mes, gydytojai, priimdami sprendimą, kad jau reikia gimdyti, nes kokia nors mamos liga neleidžia mums laukti ir tęsti nėštumo. Turim pasidžiaugti, kad Lietuvoje - vienas mažiausių priešlaikinio gimdymo dažnių. Šitoje srityje esame pirmūnai gerąja prasme. Visgi, matyt, ir mūsų medicininė pagalba, genetika, gyvenimo būdas nėra tokie jau blogi, nes pas mus 3,5 procento, o JAV vienuolika dvylika procentų priešlaikinio gimdymo.
- Tarp nurodomų pagrindinių jūsų darbo sričių: didelės rizikos nėštumai, neišnešiojimo problemos. Regis, pasirinkote nuolat žengti į ugnį. Iš kur toks noras?
- Turbūt prigimtiniai dalykai kiekvieno mūsų yra. Po adrenalino antplūdžio, streso, iššūkio, kurį įveiki sėkmingai, o kartais sunkiai klupdamas ir vėl keldamasis, aišku, kad ateina tam tikras atokvėpis ar palaima, pasitenkinimas, jog darbas įveiktas, matai rezultatą. Džiugina po kiek laiko su vaikučiais aplankančios mamos, pasiekia augančių vaikų nuotraukos.
-
Esate minėjusi, kad jeigu žmogus dirba tokį darbą kaip jūsų, vadinasi, adrenalino trūksta, jam jo reikia. Bet kur riba tarp žalingo streso ir savotiškai malonaus nuolatinio adrenalino antplūdžio?
- Riba labai slidi. Mes ant įsivaizduojamo lyno turbūt visada balansuojam. Vieną dieną kalbame apie pervargimo sindromą ir perdegimą, kitą - vėl norim to adrenalino. Manau, kad ir gydytojai, norintys daugiau adrenalino, renkasi specialybes, kur streso ir skubių situacijų yra daugiau, norintys ramesnio darbo – elgiasi priešingai. Pačių mūsų pasirinkimas iš dalies atveda į amžiną streso būseną.
- Moterys gimdyti renkasi vis vėliau. Natūraliai kinta ir vėlyvos motinystės sąvoka. Kas dabar yra laikoma vėlyva motinyste?
- Oficialiai vėlyva gimdyve dabar laikome tą, kuri jau yra atšventusi keturiasdešimtmetį. Taigi laikas gerokai nusikėlęs ir vėlesnis nei tas, kuris būdavo mano studijų laikais, kai trisdešimtmetę mes jau vadinome vėlyva gimdyve. Ribą keliam, bet aišku, kad šis pokytis turi ir tam tikrų pavojų, nes, kaip žinia, nuo trisdešimt penkerių metų gerokai didėja rizika, kad vaisius sirgs genetine, chromosomine liga ir atidėliojimas ne visada būna vaikučio naudai. Nors aišku, kad vyresnio amžiaus moteris augindama atžalą suteikia jai daugiau psichologinio ir socialinio saugumo nei jauna mama.
- Minėjote trisdešimt penkerių metų ribą, tačiau jūs pati jauniausios atžalos susilaukėte jau peržengusi šį slenkstį...
- Taip. Tarp mano vyriausios atžalos ir jaunėlio yra penkiolikos metų skirtumas. Galėčiau pasakyti, kad kiekvienas tarpsnis turi savo privalumų, bet kai esi vyresnė mama, iš tikrųjų, esi kantresnė, ramesnė, labiau susikaupus, randi daugiau laiko. Tačiau fiziškai yra gerokai sunkiau. Jaunai mamai viskas pavyksta lengviau, greičiau ir grakščiau. (
šypsosi) Visi nėštumo, gimdymo ir žindymo laikotarpiai tiesiog praskrenda lengviau.
- Prieš keletą mėnesių nelaimė paaitrino diskusijas gimdymo namuose tema. Kokia jūsų nuomonė?
- Esu gana pozityvus ir tolerantiškas žmogus. Manau, kad tikrai yra kategorija moterų, kurios gali rinktis gimdymą namuose, nesu tokio pasirinkimo priešininkė. Bendravau su Anglijos akušerėmis, kurios priiminėja gimdymą namuose. Manau, tai yra normali vakarietiška praktika. Tiesa, pasirinkimas turi būti aptartas su kvalifikuotu medicinos personalu, apsvarstytos galimybės bet kuriuo metu pakeisti pasirinkimą.
- Prieš kelerius metus buvo skųstasi prastais nėščiųjų vakcinacijos Lietuvoje rodikliais. Turbūt nepamaišytų užtvirtinti - nėščiajai skiepytis geriau nei nesiskiepyti?
- Beveik visose Europos šalyse galioja rekomendacija nėščiosioms skiepytis. Yra tyrimai su šimtais tūkstančių nėščiųjų, kurie rodo, kad tos realios rizikos, kurios bijomasi – autizmo, ar naujagimių ligų – vėžinių, ar neurologinių, nėra. Nėščiajai geriausia skiepytis, kai artėja gripo sezonas. Dabar pats tas. Skiepyti galima bet kurį nėštumo trečdalį. Skiepijimosi apimtys maksimaliu atveju kai kuriose šalyse pasiekia apie aštuoniasdešimt procentų visų nėščiųjų. Na, dirbom, ėjom, švietėm, diskutavom, bandėm Lietuvoje tuos skaičius padidinti. Jie padidėjo nuo nulis kablelis nulis keleto procentų iki trijų. Besiskiepijančiųjų išaugo dešimtimis kartų, bet mes vis tiek pagal tai esam pačioj Europos Sąjungos uodegoj.
Dosjė
2008 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė, o nuo 2015 m. – profesorė.
2005 m. Kauno medicinos akademija, suteiktas medicinos mokslų daktaro laipsnis
2001 m. Kauno medicinos universitetas, akušerijos ir ginekologijos antrinė rezidentūra
1996 m. Vilniaus Raudonojo kryžiaus universitetinė ligoninė, pirminė rezidentūra
1995 m. Kauno medicinos akademija, gydytojo profesinė kvalifikacija
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "Širdies nepakankamumu serganti Genė Gudonienė pasakoja neretai nuo bet kokio darbo galinti pavargti per kelias minutes, o užlipti į penktą aukštą nesustojus atsikvėpti – didelis pasiekimas.")
.jpeg "Mėta Marija tapo pirmąją paciente šalyje, kuriai tulžies latako cista sėkmingai pašalinta laparoskopiniu būdu.")
.jpg)
.jpg "Fotografė Alina Ovčiarovienė su vaikais")
.jpg "„Vieną akimirką tu ramiai rūpiniesi nesunkių sveikatos sutrikimų kamuojamais pacientais, o po minutės tavo rankose jau gali atsidurti penkių kraupion avarijon patekusių sužeistų žmonių likimai“, - apie darbo specifiką skubios medicinos srityje pasakoja dr. Kęstutis Stašaitis.")
Komentuoti: