- Kokių naujovių šie metai atnešė jūsų centrui?
- Šie metai mums istoriškai yra labai svarbūs. Tiek Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras, tiek kitos įstaigos, ministerijai įvykdžius ambulatorinės reabilitacijos paslaugų plėtrą, galėjo pritaikyti patalpas didesniam pacientų srautui, įsigyti naujų šiuolaikinių priemonių.
Ne taip seniai man teko lankytis Roterdame, kur yra vienas ne tik Europoje, bet ir pasaulyje stipriausių reabilitacijos centrų. Ten matydamas analogišką skyrių, pas mus pasigedau tik poros specifinių gana brangių aparatų. Tiesa, mes tikimės juos įsigyti ateityje.
 
- Iš užsienio kolegų sulaukiate užuojautos, jog Lietuvoje reabilitacijai skiriamas laikas yra trumpas? 
- Jūs teisi. Tačiau turime atsižvelgti į mūsų turimus resursus, kadangi ligonių, kuriems reikia reabilitacijos paslaugų, nemažėja. Antra vertus, mes po truputį plėtojame ambulatorinės reabilitacijos paslaugas. Suprantu įstaigų nerimą, kurios neturi baseino ir negali pacientams suteikti tokių procedūrų. Be abejo, dabar jį įsirengti yra brangus malonumas.
Dabar jau šimtas trys centrai Lietuvoje, pasiskirstę geografiškai, ir paslauga tapo prieinama netgi rajono centrų gyventojams.
Tačiau yra palikta galimybė tais atvejais, jeigu matome, kad ligoniui iš tikrųjų dar reikia papildomo reabilitacijos laiko, organizuojame specialistų konsiliumą ir kreipiamės į ligonių kasas.
Nepagrįstai trumpa reabilitacijos trukmė - rizikinga, nes investavę nemažas lėšas, neužbaigiame reabilitacijos proceso, o pacientas nepasiekia rezultato. Maža to, prasidėjus komplikacijoms, gali tekti grįžti į centrą ir viskas prasideda iš naujo.
Tuomet valstybei tai kainuoja dar brangiau.
 
- Kaip jūs vertinate tai, jog nuo lapkričio 1-osios įstaigoms, teikiančioms ambulatorinės reabilitacijos paslaugas, įsigalios įsakymas turėti baseiną?
- Užsienio šalyse, kur reabilitacijos sistema išplėtota, įstaigos yra įsirengusios didesnius ar mažesnius baseinus. Žmonėms, turintiems judėjimo problemų dėl ligos ar traumos, arba daliai neurologinių pacientų, kineziterapinė procedūra vandenyje yra viena priemonių, kuri leidžia efektyviau, greičiau sugrąžinti, pavyzdžiui, vaikščiojimo funkciją.
Suprantu įstaigų nerimą, kurios neturi baseino ir negali pacientams suteikti tokių procedūrų. Be abejo, dabar jį įsirengti yra brangus malonumas.
Bet vėlgi – ankstesnis ministro įsakymas jau 1996 metais nurodė, kad yra pageidautina turėti baseiną.
Manau, kad Akreditavimo tarnyba dėl vieno faktoriaus licencijos tikrai neatims, nors kai kas yra išreiškęs tokį nerimą. Tikiu, kad visada galima rasti kompromisą.
 
- Gal žinote atvejų, kuomet turėjote itin sunkių pacientų ir šie pranoko jūsų, medikų, lūkesčius?
- Daug yra tokių pavyzdžių. Mūsų centro duomenimis, penkiasdešimt šeši procentai pacientų po nugaros smegenų pažeidimų arba dirba, arba tęsia studijas, arba užsiima dienos centruose, galbūt ne visą darbo dieną. Jie taip pat grįžta į darbo rinką.
Dėl šiuolaikiškos neurochirurginės pagalbos, stuburo stabilizavimo priemonių anksti galime paimti pacientą į reabilitaciją. Yra buvę, kad pacientas trečią dieną po operacijos jau pateko į reabilitologų rankas.
Pacientui reabilitacija - sunkus darbas. Jis turi nueiti sunkų kelią. Mes jam patariame, bet jis pats turi išmokti vaikščioti iš naujo, apsitarnauti. Žodžiu, turi kaip reikiant pasistengti.
Pirmieji žingsniai būna ypač sunkūs - ir psichologiškai, ir fiziškai. Tam ir yra komanda, kuri turi padėti, paaiškinti, parodyti, motyvuoti. Pacientas, padedamas artimųjų, reabilitacijos programą turi tęsti namuose.
Galiu papasakoti atvejų, kuomet traumos lygis yra toks, kad žmogui reikalinga net dirbtinė ventiliacija, negali net galvos pajudinti, tačiau jis puse etato dirba kompiuteriu naudodamas burną. Taip, jis guli lovoje, negali judinti nei kojų, nei rankų. Bet jis turi darbą!
 
- Kodėl jūs pats pasirinkote tokį - gydytojo reabilitologo - kelią?
- Būdamas dešimtoje klasėje tuo metu populiariame žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ perskaičiau straipsnį apie reabilitaciją. Aišku, jis buvo parengtas, remiantis užsienio literatūra. Man pasirodė, kad tai yra labai įdomi medicinos sritis. Papasakojau apie šį norą mokytojams ir jie rekomendavo važiuoti studijuoti į universitetą, kur ši specializacija buvo dėstoma jau nuo pirmo kurso. Esu laimingas, kad pasirinkau tokį kelią, nes mes Lietuvoje galėjome anksti įdiegti šiuolaikišką reabilitaciją.
Gyvenimas pats to reikalauja: gerėjant medicinai, reikia geros reabilitacijos, daugėjant transporto priemonių – reikia geros reabilitacijos, senėjant visuomenei – irgi reikia geros reabilitacijos.

---

 
Dosjė
Baigęs medicinos studijas Tartu universitete, įgijo fizinės medicinos ir reabilitacijos bei sporto medicinos gydytojo specializacijas.
1980-1989 m. Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslo tyrimo instituto Reabilitacijos skyriuje studijavo aspirantūroje, dirbo mokslo bendradarbiu, 1986 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją.
Nuo 1990 m. Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis specialistas reabilitacijos klausimams, šiuolaikiškos reabilitacijos sistemos kūrimo Lietuvoje vienas pradininkų. 1991 m. išrinktas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos ir fizioterapijos centro vadovu.
2011 m. išrinktas Europos reabilitacijos medicinos akademijos nariu.
2012 m. išrinktas Europos gydytojų specialistų sąjungos Fizinės ir reabilitacijos medicinos valdybos prezidentu.