Su Santaros klinikų ir medicinos centro „Northway“ šeimos gydytoju Valerijumi Morozovu geriame kavą (daktaras nesako, kad kavą gerti nesveika) ir iškart meistriškai išvengia iš anksto paruošto klausimo:
- Daktare, kiekvienas dvasininkas turi savo nuodėmklausį, o jūs ar turit savo šeimos gydytoją?
Ir štai tau pirmoji naujiena: gal ir jūs nežinojote, kad anksčiau – nesvarbu, kad polikliniką ratu aplenkdavote – šeimos gydytoją tikrai turėdavote (bent jau soc. draudimo lėšomis su juo tikrai pasidalindavote). O dabar, jei nenorite, galite to šeimos gydytojo ir metų metus neieškoti. Neprivalu.
- Kol gyvenimas neprivers, - patikslina Valerijus Morozovas. Ir pasakoja apie šios dienos (trečiadienio) pacientus.
 
Trečiadienis daktarui turėjo būti itin lengva diena: rytinio vizito užsirašė tik aštuoni pacientai. Tačiau net trims iš jų – jei viskas būtų optimaliai sureguliuota – gydytojo nebūtų prireikę. Ponui Petrui reikėjo pratęsti nedarbingumo lapelį (po protezavimo operacijos vis dar negali priminti kojos). Ponia Elena šiandien su vaiku buvo išrašyta iš ligoninės, bet vaikų ligoninė nesugebėjo (!?) nedarbingumo pratęsti: atsiuntė pas šeimos gydytoją. Ponas Juozas su šeimos gydytojo siuntimu nespėjo pas gydytoją-specialistą. Kadangi siuntimas galioja tik mėnesį, o šiandien nuo siuntimo jau 32 dienos praėjo – vėl reikėjo perrašyti siuntimą. Ir iš naujo visus duomenis suvesti į kompiuterį. Dokumentaciją tvarkant prabėgo beveik pusė darbo laiko.
 
- Na, gal ne dažnai taip būna, - sakau šeimos gydytojui. O jis vietoj atsako pasiūlo man kabinete apsilankyti ir susipažinti su gydytoja rezidente Ramune.
Kadangi daktaras Valerijus turi dar ir trečią darbą – vadovauja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto rezidentūrai, – Ramunės studentiško mokslinio darbo tema – šeimos gydytojo dienos fotografija. Rezidentė kabinete iš rankų nepaleidžia chronometro: skaičiuoja, kiek laiko daktaras trunka konsultacijoms, o kiek popieriams ir kompiuteriniams duomenims tvarkyti.
- Ir taip prarandat trečdalį darbo laiko?
- Ne trečdalį, - sako šeimos gydytojas. – Du trečdalius. Kiekvienąkart išrašęs varfarino, penkias šešias minutes pildau ataskaitą ligonių kasoms. O už durų – eilė.
 

Žinoma, būna ir „smagių“ pacientų. Įdėkit tą epitetą į kabutes. Anądien atėjo ligonis, patarimą išsikirpęs iš kažkokio rusiško laikraščio. Sako: „Daktare, sutaupysiu jums laiko, išrašykit man tą vaistą, iš straipsnio supratau, kad tiks...“ Kai atsisakiau ir pranešiau, kad reikės tyrimų, trenkė durimis. Nebeateina. O gi mūsų pareiga (jei norit, tai ir vadinkim darbu) yra suprasti. Kas ir kodėl? Ir susieti.

 
O kad ir jūs suprastumėt – dar vienas pavyzdys.
- Vieną pacientę su daugybe vaistų gydėm, o jai vis blogėjo, - pasakoja gydytojas. - Bet kai išanalizavom ir penketą vaistų „nuėmėm“, situacija ėmė gerėti. Siūlau jūsų laikraščiui temą: simptominis gydymas. Ar visais atvejais jo reikia?
Po šių gydytojo žodžių – truputis autoriaus sarkazmo. O gal simptominio gydymo nereikia ir mūsų medicinai? Gal pribrendom rimtesnei pertvarkai? Nes ir prieš dešimtmetį, ir prieš penkiolika metų rašytuose straipsniuose randu vis tą pačią mintį: šeimos gydytojui reikia pagalbininkų. Profesorius Vytautas Kasiulevičius kažkada buvo net suskaičiavęs: reikėtų keturių.
 
O šeimos daktaras Valerijus Morozovas tą patį sako dar trumpiau:
- Jei nedirbtume soc. draudikų darbo, turėtume laiko gydymui.
O toliau vėl daug tiesos. Tos, apie kurią, nuolat skubėdami, nepamąstome.
- Anądien apsilankė mama – vaikas sega vėjaraupiais. Visi mintinai žinom – karantinas – dešimt dienų. Ne devynios dienos, ne dvylika, o dešimt. Bet nedarbingumo lapelį galim išduoti tik septynioms dienoms. Telefonu nedarbingumo nepratęsi. Vaiko į polikliniką neatgabensi – užkrės kitus. Gydytojas privalo važiuoti į namus: teikti paslaugą, kuri reikalinga tik biurokratams, - pasakoja gydytojas ir tęsia toliau. - Kitas variantas. Uždėjo ant kojos gipsą ir žinom: tris mėnesius reikės vaikščiot su gipsu. Bet! Pas šeimos daktarą reikės lankytis... kas savaitę. Vėl nedarbingumui pratęsti.
 
Arba insulinas. Jei jo prireikė, reikės ir po mėnėsio, ir po metų. Bet nustatytu laiku vis vien reikia ateiti pas šeimos gydytoją: šįkart – vaistui pratęsti. Racionaliau būtų, jei jį kompensuotų draudikas pagal čekius, kuriuos ligonis pristato. O koreguotume tik tada, kai situacija pablogėja arba ligonis pats kreipiasi. O dabar...
Štai iš kur eilės pas šeimos gydytoją.
Ir staiga suprantu: daktaras Valerijus Morozovas – be galo drąsus žmogus. Nes tokiais pasisakymais ir tokiais gyvenimo pavyzdžiais viršininkų paglostytas nebus.
 
- Esate drąsus, daktare. Ar nebijot neįtikti valdžiai?
- Tai valdžia bijo. Su paprastais eiliniais gydytojais ji nesišneka.
- Kiekvienas mūsų turim temą, kuria geriau patylėti. Ar turit ją jūs?
- Šiandien tikrai nieko nenorėčiau kalbėti apie e.mediciną... Bet apie vieną būsimos pertvarkos detalę pasakysiu. Visuomenė tarsi džiaugiasi tuoj būsiančia tvarka, kuri įpareigos šeimos gydytoją pacientą priimti per penkias dienas o pas specialistą pakliūti per mėnesį. Tai įmanoma. Bet tuomet gydytojas neturi daryti darbų, kuriuos gali atlikti ir neturintys medicininio išsilavinimo žmonės, - sako daktaras ir priduria vieną mums, mirtingiesiems, sunkiai suvokiamą sakinį, kurį tikrai supras jo kolegos:
 
- Jei neišrašai kompensuojamų vaistų ir siunti pacientą pas antro lygio specialistą, Akreditavimo tarnyba gali nubausti dėl perteklinės konsultacijos. O jei vaistą vis dėlto išrašai – gal padarei žalą Valstybinei ligonių kasai? Taip ir gyvena valstybinė medicina.
- O kaip gyvena privati medicina? – klausiu.
- Privačioje Lietuvos medicinoje veikia dvi schemos. Pirmoji yra tokia: mes gydom žmogų, ir, jeigu galim, užsidirbam. Bet yra ir antroji formulė: mes užsidirbam, ir, jeigu galim, dar ir pagydom. Šiandien džiaugiuosi, galėdamas dirbti pagal pirmąją chemą...
 
Prieš keliolika metų, kai Valerijus Morozovas parašė specializacijos pageidavimą tapti šeimos gydytoju, kurso vadovai perklausė: „Ar tikrai? Būsi felčeris su aukštuoju mokslu“.
Tada daktaras Valerijus atsivertė žodyną. Pasirodo, tas vokiečių kilmės žodis reiškė ne tik gydytojo padėjėją. Tikroji jo prasmė – karo chirurgas.
Todėl ir šiandien, eidamas į darbą, jis kartais jaučiasi, lyg eitų į nedidelį karą.

---

 
Dosjė
2003 m. baigtas Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, gydytojo profesinė specializacija.
2007 m. suteikta šeimos gydytojo profesinė kvalifikacija.
2004-2005 m. VšĮ Elektrėnų greitosios medicininės pagalbos stotis, medicinos gydytojas.
2005-2008 m. VšĮ Vilniaus rajono centrinė poliklinika medicinos, vėliau šeimos gydytojas.
2007-2008 m. VULSK šeimos gydytojas-gydytojas transfuziologas.
2007-2014 m. UAB Vilniaus sveikatos namai šeimos gydytojas.
Nuo 2008 m. VULSK Šeimos medicinos centro šeimos gydytojas.
Nuo 2015 m. dirba „Northway“ medicinos centre.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!