- Neseniai skaitydamas pranešimą profesorius Rimantas Benetis leido suprasti, kad vis dėlto vyrai geresni chirurgai nei moterys... Pritartumėte šiai minčiai?
- Mhm... Iš dalies. Pirma, tai - labai sunkus darbas. Aišku, moterys šiais laikais ištveria viską.
Nesakau, kad moteriai reikia tik vaikus gimdyti, bet chirurgija, kaip specialybė, joms per sunki. Aš moterį matyčiau kitame amplua, pavyzdžiui, ginekologe, kur yra šiek tiek chirurgijos, arba odos ar nervų ligų specialiste. Kodėl? Jos žymiai jautresnės ir jų santykis su pacientais geresnis. Chirurgai - tokie truputėlį tiesmuki, gruboki. O moterys vis dėlto švelnios būtybės. Tikrai nesakau, kad moterys prastesnės chirurgės nei vyrai, bet... Moterys racionalesnės, atsargesnės, o chirurgijoje reikia ir avantiūrizmo. Turi labai savimi pasitikėti. Vyrai iš prigimties linkę rizikuoti, ir to chirurgui reikia.
 
- O jūs rinkdamasis specialybę tvirtai žinojote, jog norite būti kraujagyslių chirurgas?
- Ne, maniau, kad gyvenimą susiesiu su transplantacijomis. Mano disertacija buvo kasos persodinimas. Atlikau eksperimentinį darbą, kai apie tokias operacijas nebuvo nė kalbos. Bet, kaip sakoma, likimas nubloškė kitur. Tačiau prie kasos persodinimo grįžau prieš aštuonerius metus, kai buvo pradėtos pirmosios jos transplantacijos Santariškėse. Žinoma, ne kaip pagrindinis chirurgas, bet kaip pagalbininkas. Įdomu...
 
- Sakoma, kad chirurgai turi puikų humoro. Tiesa?
- Taip, be jo būtų sunku dirbti. Įsivaizduokite, operacija vyksta penkias aštuonias valandas – be humoro ir blevyzgų „nupuštum“. Būna ir apie moteris pakalbame, pajuokaujame, palaikome vienas kitą. Svarbiausia neleptelti ko įžeidžiančio, nes vis dėlto didelė komanda dirba...
 
- Chirurgija – sritis, kur turbūt neužtenka būti vien tik labai protingam, reikia dar ir kad abi rankos ne kairios būtų...
- Kai baigi studijas, atrodo, kad viską moki. Bet kuo toliau lendi į mišką, tuo sunkiau ir sunkiau. Po kelerių metų viskas tik stabilizuojasi. Kai baigiau mokslus, apie kraujagysles praktiškai nieko nežinojau, tik pagrindus. Mokiausi vaikščiodamas korifėjams iš paskos. Braudavausi į operacines, kad pažiūrėčiau, kaip juda jų rankos. Čia juk negali būti jokių nereikalingų judesių. To mokau ir studentus. Gabumai irgi svarbu, bet jei pats nebūsi smalsus, nieko neišeis. Taigi tas pasiruošimas savarankiškam darbui trunka apie dešimt metų, per kuriuos, kaip aš sakau, chirurgas užsiaugina ir kuprą, ir rankas įgauna. Bet jei galvos neturi, chirurgu nebūsi. Nepykit, kad taip sakau, bet taip yra.
O svarbiausia turėti gerą slaugytoją instrumentalistę, kuri tave iš pusės žodžio suprastų. Mėgstu dirbti su studentais rezidentais: iš to, kaip jis ima įrankius, galiu tiksliai pasakyti, bus ar ne bus jis chirurgas.
 
- Kartais tenka išgirsti, kad šiandien pacientai reiklesni ir dėl to kyla nemažai nesusikalbėjimų, konfliktų ir panašiai. Ar jaučiate vyraujantį šaltuką tarp medikų ir pacientų?
- Taip, bet tik dėl to, kad mes nelabai mokame bendrauti su pacientais. Kalbu apie chirurgus. Krūviai dideli. Pareini po operacijos, trukusios kelias valandas, pavargęs, o čia dar visas būrys pacientų su savo problemomis. Kai pradėjau dirbti, prieš daugiau nei keturiasdešimt metų, santykiai tarp gydytojo ir paciento buvo šiltesni, nuoširdesni. O dabar vos žengia pro duris pacientas, jaučiu, kad jis piktas, nepatenkintas ir net sunku jam įrodyti, kokia jo liga pavojinga. Neklauso, nors tu ką. Tada prasideda nesusipratimas. Aš pradedu nervintis ir pacientas neatsilieka.
Jis išlieja visą tulžį ant manęs... Kas lieka? Praryti tą piliulę ir tylėt, nes jeigu aš parodysiu emocijas, bus konfliktas. Po to skundai. O situacijų pasitaiko visokių: jei kada išgirstumėte artimųjų pasisakymus, pašiurptumėte. Aišku, yra ir labai daug gerų žmonių. Pasitaiko ir medikų klaidų. O baisiausia - mirtis, prie jos niekada nepriprasi.
 
- Kalbate labai atvirai, juk dažnai sakoma, kad medikai klaidų nedaro ar bent jau stengiamasi apie jas neužsiminti...
- O mes ką, ne žmonės? Pasitaiko visko... Svarbiausia mokėti prisipažinti, jei suklydai. Nekenčiu, kai meluoja. O netiesą jaučiu per penkis žingsnius. Jei suklydai, prisipažinai, padėsiu ištaisyti. Bet jei suklydai ir melavai... Per penkminutę geriau man net akyse nesirodyti...Aš gi jaučiu, kai man meluoja. Per tiek metų viską jauti. Esu „kapitaliai“ skyrių prispaudęs. Bet kitaip gerų rezultatų negali tikėtis. Net ir konfliktus su pacientais ar artimaisiais stengiuosi užglaistyti. Būna kolegai nesiseka susikalbėti su ligonio giminėmis. Matau nervinasi ir perimu. Kam tie bereikalingi nesutarimai. Būna ir stebuklų. Atrodo reikia pjaut galūnę nes du pirštai nugangrenavę. Pacientas nesutinka, atvažiuoja po metų – viskas gerai. Tada pagalvoji, o jei būtume... Neduok Dieve. Pasakau, atsiprašau, kad suklydau.

- Ar pamenate sunkiausią savo karjeros dieną?
- Kad nelabai. Bet galiu pasigirti, kad prieš aštuoniolika metų pirmasis prisiuvau galūnę su visais nervais. Dirbau tuomet berods aštuntus metus. Skambina man iš Jokūbo ligoninės, sako atvažiuok, skubu. Na, reikia važiuoji, nesvarbu, kuriuo paros metu. Ir ką gi randu. Šoko būsenos moteriškę, kuriai iki alkūnės nupjauta ranka. Kitą dalį atneša sesutė maišelyje su pjuvenomis. Išgirstu klausimą: „Daktare, ką darysime?“ Reikia priimti sprendimą, o aš gyvenime galūnių nesu prisiuvęs. Apsidairiau ir sakau: „Na, pabandom prisiūti“. Devynias valandas operavome. Pavyko. Prieš dvejus metus buvau sutikęs tą moterį. Po to padariau dar kelias panašias operacijas, kol vairą perėmė mikrochirurgas profesorius Vitkus.
 
- O kaip šeima reagavo į jūsų darbo grafiką, kuomet nuolat „įjungtas“ budėjimo režimas ir nežinai, kada iškvies operuoti?
- Susitaikė. Aišku, vaikams dėmesio trūko. Vyresniosios neatbaidė - pasirinko slaugytojos profesiją, o va jaunėlė sakė: „Na, į tą jūsų mediciną. Aš čia ni pakajaus, ni nieko nematysiu“. Budėjimai, be abejo, įpareigoja, „baliuškų“ visokių mažiau. Jei jau išsiruošei į kokį, palieki visus telefonus, maža gi kas, jokio alkoholio nė lašo. Aišku, ir pailsėti reikia, ir „baliuškoj“ sudalyvauti, nesu aš abstinentas, bet tada jau operuot negali.
Manau, pagyvensiu ramiau, bet dabar štai prasidėjo kepenų persodinimo operacijos ir vėl nežinai kada iškvies.
 
- Kuo gi kraujagyslių chirurgo specialybė tokia ypatinga?
- Visus organus maitina kraujagyslės, todėl operuojant gana dažnai prireikia mūsų pagalbos. Kuo daugiau įvairių specialybių, tuo didesnis kraujagyslių chirurgų poreikis atsiranda. Dirbau Antakalnyje, bet prieš dešimtmetį perėjau į Santariškes, nes čia daugiau klinikų, vadinasi ir daugiau įvairesnio darbo kraujagyslių chirurgams. Ginekologija, pilvo chirurgija, onkologija - visos šios sritys operuojant susijusios kraujagyslių chirurgais. Jei didelėje ligoninėje nėra kraujagyslių chirurgų, nes šiuolaikinės operacijos be jų nevyksta, vadinasi kažkas negerai. Kaip ir be radiologų dabar sunkiai išsiversi.
Bet grįžtant prie specialybės patrauklumo. Gali save tobulinti įvairiose srityse. Tarkim, Santariškių klinikose vyksta sinchroninės transplantacijos. Beveik visose dalyvavau – maždaug apie 60. Onkologinių operacijų metu kraujagyslių chirurgui tenka ne tik pašalinti auglius, bet ir sutvarkyti, tarkim, limfmazgius ar kitus organus, kad viskas veiktų kaip reikia. Čia reikalinga didelė kraujagyslių chirurgo kompetencija.