Kur nakvoti?
„Iš pradžių tekdavo gulėti ligoninėje. Paskui gydytoja mane informavo, kad yra galimybė tokius pacientus kaip aš aprūpinti gyvenamąją vieta“, - pasakoja onkologine liga sergantis Dainius iš Kelmės. Nepaisant to, kad vairuoja automobilį, nakvynės klausimas jam buvo itin aktualus, nes gydymas trunka šešias savaites.
Dar vienas privalumas, kad šie namai yra pačioje Kauno širdyje, šalia Rotušės, o ne kur nors užkampyje, tad turėdamas ūpo pacientas gali išeiti pasivaikščioti, apsižvalgyti po miestą. „Neįsivaizduoju, ką ligoninėje veikti. Nei gali išeiti, tik guli ir žiūri į lubas. Tokia vieta iš tikrųjų buvo labai reikalinga. Ne visi turi automobilius arba galimybę išsinuomoti viešbutyje kambarį“, - sako Dainius.
 
Iš Kaišiadorių atvykęs Valdas sako, kad jam, žmogui iš kaimo, didelį įspūdį paliko jauki atmosfera svečių namuose, geros gyvenimo sąlygos. Abu pacientai giria ir jiems tiekiamus pusryčius, kurie numatyti projekte, kad sergantieji pasistiprintų prieš išvykdami į procedūras ligoninėje.
„Pusryčiai tikrai būna geri: kiaušinienė, košės, kruasanai“, - vienas per kitą džiaugėsi vyrai. Į procedūras LSMU ligoninės Kauno klinikose jiedu traukia drauge. Kadangi vienas jų atvyko su automobiliu, kitas – visuomeniniu transportu, „ratuotasis“ į ligoninę paveža ir likimo draugą.
 
Užsiėmimai su šunimis

„Kiek man teko bendrauti su gydytojais onkologais, jie pasakojo, kad šis projektas buvo svajonė. Kuomet rajonuose gyvenantys žmonės, mes būtent ir orientuojamės į šią tikslinę grupę, atvažiuoja gydytis, dažnai dėl vietų trūkumo ligoninėje ar kitokių priežasčių jiems gydymas nusikelia. O čia, svečių namuose, suteikiame galimybę apsigyventi nemokamai, aišku, jei žmogaus savijauta nereikalauja stacionarinio gydymo. Ryte jiems tiekiami pusryčiai, o bevažinėjant į procedūras klinikose nuolat suteikiama dvasinė pagalba“, - pasakoja projekto vykdytoja Kaniterapinės pagalbos centro vadovė Iveta Šikšniuvienė.

 
Projektas pradėtas įgyvendinti nuo šių metų gegužės mėnesio. Į jų globą patekusiems asmenims nemokamai suteikiama ne tik nakvynė, bet ir individualios arba grupinės onkopsichologų konsultacijos, užsiėmimai su specialiai paruoštais terapiniais šunimis. Kiekvieną dieną jie gali gauti dvasinę paramą bei pagalbą iš šalia gyvenančių pranciškonų vienuolių bei dvasininkų. O kur dar pažintinės išvykos autobusu, ekskursijos, įvairūs renginiai.
„Projekto partneriai – Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio LIONS klubas, kuris jau penkerius metus globoja ir į veiklos barą įtraukė pagalbą onkologiniams ligoniams. Kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį vyksta mišios Švento Jurgio bažnyčioje, taip pat renkamės į tradicinį „Vilties“ bėgimą. Kas šiais metais buvo tikras džiaugsmas, kad apmokėjo ne tik kelionę, bet ir apgyvendinimą, kadangi „Vilties“ bėgimas vyksta vieną dieną – sekmadienį, o projektas suteikia galimybę atvažiuoti šeštadienį iš vakaro ir be streso apsigyventi. Kelionės su šiais žmonėmis sudėtingos, reikia dažnai sustoti, nes jie pavargsta. Juolab šiemet važiavo ir „atkritę“ pacientai, kai po remisijos vėl pradedamas gydymas“, - pasakoja I.Šikšniuvienė. Moteris dar yra ir Kauno Šv. Jurgio konvento onkologinių ligonių ir jų artimųjų bendruomenės įkūrėja bei vadovė.

„Bendruomenė kūrėsi be galo sunkiai, keletą kartų rankas jau buvau nuleidusi: taip stengiuosi, bet niekam to nereikia. Bet dabar, žiūriu, į „Vilties“ bėgimą net dviaukščiai autobusai suvažiuoja. Onkologinė trasa – septyni šimtai penkiasdešimt metrų. Nebūtina bėgti, kas nori bėga, kas nori gali eiti, o kas nepajėgia, kaip pajuokaujame, gali tuos metrus ir nušliaužti“, - pasakoja moteris.
 
Sunkiausia – laukimas

Nors vyrai, sako, neverkia, psichologinės pagalbos jie neatstumia.
„Baisiausias dalykas jiems yra laukimas. Jau tyrimų laikotarpiu žmogus patiria itin daug nerimo. Tad didelis projekto privalumas, kad žmogui sužinojus diagnozę nebereikia taip ilgai laukti gydymo, jis turi galimybę iš karto apsigyventi čia. Kadangi dar dirbu Onkologijos ir hematologijos skyriuje, tikrai taip būna, kad pacientams tenka laukti vietos skyriuje apie mėnesį. Tad, kai žinai, kad tau yra onkologinė liga ir ji gali progresuoti, laukimas iš tiesų sunkus psichologiškai“, - sako medicinos psichologė Neringa Eimutienė.

 
Dar vienas privalumas, kad nesi uždarytas ligoninės palatoje tarp keturių sienų, jei tavo fizinė sveikata leidžia, apsistojęs svečių namuose gali apžiūrėti miestą, atrasti įdomios veiklos. Tad žmogus beveik neatitrūksta nuo įprastinio gyvenimo.
„Būna, kad atvažiavusieji netgi lanko senus draugus. Kitiems tai yra naujas miestas, tad nori viską apžiūrėti. Buvo pacientų, kurie vasarą sugalvojo paplaukioti laiveliu po Nemuną.
Daugeliui ši liga asocijuojasi su mirtimi. Girdėję, kad prieš dvidešimt metų sirgo dėdė, galvoja, kad ir dabar medicinoje viskas taip pat. Tad vienas pagrindinių dalykų – sužinoti tikslią informaciją, koks gydymas dabar taikomas, kokios yra naujovės. Nerimas visada mažėja, kai žinai kuo daugiau tikslios informacijos“, - sako medicinos psichologė.

---

 
Komentarai
Kauno M.K.Čiurlionio LIONS klubo narys ir buvęs prezidentas prof. habil. dr. Alvydas Laiškonis:

- Kada žmogus atvažiuoja iš rajono ir chemoterapijai, kuri tęsiasi ilgai, ir spindulinei terapijai, kuri trunka vos penkias minutes, kur paskui jam pasidėti? Tad buvo sukurtas projektas, kuris gavo finansavimą iš Europos Sąjungos. Labai svarbu, kad nė vieną dieną viešbutis nebūtų tuščias. Būtų puiku, kad kuo daugiau žmonių, ypač rajonuose, sužinotų apie šią iniciatyvą. Kada jie atvažiuoja į Kauną, Vilnių ar Klaipėdą pas onkologą, svarbu, kad gydytojas informuotų apie tokią galimybę ir žmonės galėtų gauti jam reikiamą pagalbą. Kaip žinia, kiekviena naujovė sunkiai skinasi kelią.
 
Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas brolis kunigas Paulius Saulius Bytautas:

- Tikėjimas ir bendras sambūris, pasidalinimas išgyvenimais, suteikia jėgų ir pakelia dvasiškai. Ligonis pamato, kad nėra vienas, kad dar gali daug ką veikti ir džiaugtis gyvenimu. Atsimenu, vieną kartą mane nusivežė į reanimaciją, kur gulėjo vyras apie šešiasdešimt metų amžiaus. Staiga jis manęs klausia: kunige, ar aš mirsiu? „Ne, - sakau, - tu gyvensi“. Jis atliko išpažintį, priėmė švenčiausiąjį sakramentą, gavo ligonio patepimą ir, atrodo, kad nurimo. Tą naktį jis mirė... Svarbu, kad žmogus gautų dvasinę pagalbą, jaustų artimųjų meilę ir artumą.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!