Jūratė Mi­lak­nie­nė: ma­ne va­di­no „cuk­ri­nu­ke“

Rasa Kasperavičiūtė - Martusevičienė
2024-06-28
Daug me­tų VšĮ Prie­nų li­go­ni­nei va­do­vau­jan­čią en­dok­ri­no­lo­gę Jū­ra­tę Mi­lak­nie­nę ver­ti­na ne tik li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas ir pa­cien­tai, mei­liai ją va­di­nan­tys „cuk­ri­nu­ke“, bet ir vals­ty­bė. Tiek pre­zi­den­to, tiek Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos ap­do­va­no­ta J.Mi­lak­nie­nė iš­lie­ka kuk­li: tai tik pa­tvir­ti­ni­mas, kad esi ten, kur tu­ri bū­ti.
Jūratė Mi­lak­nie­nė: ma­ne va­di­no „cuk­ri­nu­ke“
Sa­ko­ma, kad dia­be­tą rei­kia pri­tai­ky­ti prie ser­gan­čio­jo gy­ve­ni­mo bū­do, o ne at­virkš­čiai. Nė­ra nie­ko, ko jis ne­ga­lė­tų da­ry­ti, tik svar­bu ži­no­ti ir su­pras­ti, kaip.

- Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip nu­ti­ko, kad bū­da­ma kau­nie­tė jau be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų gy­ve­na­te ir dir­ba­te Prie­nuo­se?

- Ma­no gy­ve­ni­me bu­vo ne­ma­žai at­si­tik­ti­nu­mų, kai gy­ve­ni­mas tar­si ne­ty­čia pa­me­tė­ja ko­kią staig­me­ną, kai net ne­si­ti­ki nie­ko pa­na­šaus. 1987-ai­siais bai­gu­si me­di­ci­nos stu­di­jas, rin­kau­si pa­sky­ri­mo dirb­ti gy­dy­to­ja vie­tą kuo ar­čiau Kau­no. Ga­vu­si pa­sky­ri­mą dirb­ti Prie­nų li­go­ni­nės Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riu­je, pir­mą kar­tą at­vy­kau į Prie­nus. Gal­vo­jau, kad lai­ki­nai, bet li­kau...
Prie­nai ta­po ir ma­no na­mais. Pa­si­ro­do, li­ki­mas yra ne at­si­tik­ti­nu­mas, o pa­si­rin­ki­mo re­zul­ta­tas.

- En­dok­ri­no­lo­gi­ja – jū­sų „ar­kliu­kas“. Ar dar kon­sul­tuo­ja­te pa­cien­tus? Kaip de­ri­na­te ad­mi­nist­ra­ci­nį ir gy­dy­to­jo dar­bą?

- 1992 me­tais, kai vals­ty­bės mas­tu bu­vo pri­im­tas spren­di­mas Lie­tu­vos ra­jo­nuo­se įsteig­ti en­dok­ri­no­lo­go eta­tus, li­go­ni­nės va­do­vas ma­ne pa­sky­rė į šias pa­rei­gas. Ne­no­rė­jau, gal net bi­jo­jau ser­gan­čių­jų cuk­ri­niu dia­be­tu. Esu dė­kin­ga vi­daus li­gų sky­riaus ve­dė­jai, ku­ri ma­ne nu­ra­mi­no, sa­ky­da­ma: ne­verk, pa­ma­ty­si, kaip tu pa­mil­si sa­vo „cuk­ri­nu­kus“. Tik­rai taip ir nu­ti­ko – ne­įsi­vaiz­duo­ju įdo­mes­nės ir ge­res­nės pro­fe­si­jos. O „cuk­ri­nu­ke“ il­gą lai­ką ma­ne va­di­no pa­tys pa­cien­tai.

Dirb­da­ma kli­ni­ki­nį dar­bą, ži­nau pa­cien­tų lū­kes­čius ir pro­ble­mas. Be to, kaip spe­cia­lis­tė, iš ar­čiau ma­tau, ko rei­kia sklan­džiam dar­bui, be­tar­piš­kiau ben­drau­ju su ko­le­go­mis. Pa­cien­tus kon­sul­tuo­ju kas­dien, tie­sa, po dvi tris va­lan­das. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja su­da­rė są­ly­gas su­de­rin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį ir kli­ni­ki­nį dar­bą. Ži­no­ma, dar­bo die­na pail­gė­ja…

- Tai­gi, il­gą lai­ką vi­są dė­me­sį sky­rė­te „cuk­ri­nu­kams“… Ar tie­sa, kad ser­gan­tiems dia­be­tu, ga­lio­ja gau­sy­bė ri­bo­ji­mų, o jų gy­ve­ni­mas – itin su­var­žy­tas?

- Dia­be­tas daž­nai se­ki­na vi­sus – ir ser­gan­tį­jį, ir jo šei­mą: už­plūs­ta ne­ži­nia dėl at­ei­ties, bū­ti­na kas­die­nė nuo­la­ti­nė sa­vi­rū­pa, tin­ka­mas re­ži­mas ir šei­mos įpro­čių po­ky­čiai.

Vis­gi šian­die­nė sa­vęs ri­bo­ji­mų nau­da nė­ra aki­vaiz­di, bū­si­mi pa­vo­jai ne­ap­čiuo­pia­mi ir kar­tais taip no­rė­tų­si už­si­mer­kus už­mirš­ti vis­ką… Tad vi­siems – pa­cien­tui, šei­mai, drau­gams ir me­di­kams – rei­kia daug pa­stan­gų, no­rint pa­dė­ti su­pras­ti, kad net ir su­sir­gęs žmo­gus yra my­li­mas, sau­gus ir lau­kia­mas, o gy­dy­mo nau­da bus di­des­nė už ap­ri­bo­ji­mus ir ne­pa­to­gu­mus.

Sa­ko­ma, kad dia­be­tą rei­kia pri­tai­ky­ti prie ser­gan­čio­jo gy­ve­ni­mo bū­do, o ne at­virkš­čiai. Nė­ra nie­ko, ko jis ne­ga­lė­tų da­ry­ti, tik svar­bu ži­no­ti ir su­pras­ti, kaip. Iš­mo­kę pri­si­tai­ky­ti, „cuk­ri­nu­kai“ su­vo­kia, kad li­ga ne­truk­do jaus­tis ge­rai, gy­ven­ti įdo­miai ir už­si­im­ti įpras­ti­ne veik­la.

- Tu­ri­te di­džiu­lę dar­bi­nę pa­tir­tį. Ko­kias nau­jas ten­den­ci­jas pa­ste­bi­te: ko­kie en­dok­ri­ni­nės sis­te­mos su­tri­ki­mai, li­gos šian­dien po­pu­lia­riau­sios?

- Be­veik du treč­da­liai be­si­krei­pian­čių pa­cien­tų tu­ri skyd­liau­kės pa­to­lo­gi­ją. Di­de­lių iš­šū­kių ke­lia nu­tu­ki­mas ir me­ta­bo­li­nis sin­dro­mas. Kas­dien ten­ka su­si­dur­ti su blo­gai kon­tro­liuo­ja­mu cuk­ri­niu dia­be­tu.

Di­de­le da­li­mi tai le­mia per il­ga dar­bo die­na, po­il­sio ir mie­go sto­ka ar ki­toks il­ga­lai­kis stre­sas. Ne­ma­ža da­lis pa­cien­tų ne­no­riai vyk­do gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mus, ne­svei­kai gy­ve­na. Vis dar daug žmo­nių ne­pa­si­nau­do­ja pre­ven­ci­nė­mis pro­gra­mo­mis.

- Prieš tre­jus me­tus pre­zi­den­to bu­vo­te ap­do­va­no­ta Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi už ak­ty­vų dar­bą pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Pri­si­min­ki­te trum­pam tą me­di­kams šiur­pų me­tą: kaip jau­tė­tės? Ko­kie pri­si­mi­ni­mai įsi­rė­žė?

- COVID-19 pan­de­mi­jos me­tai pa­kei­tė žmo­nių įpro­čius, svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų dar­bo rit­mą ir są­ly­gas. Te­ko per­žiū­rė­ti, ati­dė­ti, o gal­būt ir at­si­sa­ky­ti am­bi­cin­gų pla­nų ir su­si­telk­ti tik į pan­de­mi­nę si­tu­a­ci­ją. La­biau­siai į at­min­tį įsi­rė­žė dau­gy­bė pa­cien­tų mir­čių, ko­le­gų ir bi­čiu­lių ne­tek­tis. Kaip ir vi­sus, taip ir ma­ne pan­de­mi­jos pra­džio­je kaus­tė bai­mė ir ne­ži­no­my­bė.

Ko­lek­ty­vo su­si­tel­ki­mo, kom­pe­ten­ci­jų bei darbš­tu­mo dė­ka šiuo su­dė­tin­gu me­tu iš­li­ko­me ar­čiau­siai pa­cien­to, tre­jus me­tus pas mus vei­kė COVID-19 gy­dy­mo sky­rius. Da­rė­me vis­ką, kad kuo di­des­niam pa­cien­tų srau­tui bū­tų su­teik­ta ne tik sku­bi, bet ir pla­ni­nė pa­gal­ba.
Pan­de­mi­ja dar la­biau su­bran­di­no ko­lek­ty­vą, pri­ver­tė ieš­ko­ti nau­jų ga­li­my­bių, sau­gių spren­di­mų.

- Na o šie­met Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos bu­vo­te ap­do­va­no­ta kaip vie­na la­biau­siai nu­si­pel­niu­sių ša­lies gy­dy­to­jų. Ką jums tai reiš­kia?


- Ap­do­va­no­ji­mas – tai ne tik pa­dė­ka už dar­bą, bet ir įver­ti­ni­mas, pri­pa­ži­ni­mas, pa­gar­ba, pri­mi­ni­mas, ko­kie nuo­sta­būs žmo­nės ma­ne su­pa. Ir vi­sų svar­biau­sia – pa­tvir­ti­ni­mas, kad esu ten, kur tu­riu bū­ti. Ma­ne tai ska­ti­na ne­nu­sto­ti veik­ti.

- Jus ver­ti­na ir Prie­nų li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas. Sa­ko, mo­ka­te su­bur­ti ir dar­bui, ir va­ka­rė­liams…

- Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų įstai­go­je yra ge­ras ko­lek­ty­vas. O mū­sų li­go­ni­nės dar­buo­to­jai tu­ri kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, yra ini­cia­ty­vūs, bo­di­si ru­ti­na. Ko­lek­ty­vas yra vie­nin­gas, ben­drai spren­džia iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.

Va­do­vui leng­va dirb­ti. Svar­biau­sia iš ma­no pu­sės yra pa­gar­ba žmo­gui: dar­buo­to­jas tu­ri jaus­ti, kad yra ver­ti­na­mas, kad pai­so­ma jo nuo­mo­nės. Vie­nas mo­ty­vuo­jan­čių veiks­nių yra li­go­ni­nės tra­di­ci­jos. Tai me­tų gy­dy­to­jo, slau­gy­to­jo rin­ki­mai, Me­di­ko die­nos mi­nė­ji­mas, Nau­ja­me­ti­nė va­ka­ro­nė, Už­ga­vė­nės ir t.t. Šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­ja­mos jau de­šimt me­tų.

- O ar lais­va­lai­kio tu­ri­te? Kaip mėgs­ta­te jį leis­ti?

- Jei­gu ge­rai su­pla­nuo­ji dar­bus, lais­va­lai­kiui lai­ko taip pat už­ten­ka. Tu­riu ke­lis šir­džiai mie­lus po­mė­gius. Tai – pa­puo­ša­lų di­zai­nas, fo­to­gra­fi­ja, ke­lio­nės. Vi­sa­da ge­ra už­si­im­ti ir vi­suo­me­ni­ne veik­la. Esu dia­be­to klu­bo „Ver­smė“ ku­ra­to­rė, da­ly­vau­ju Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų mo­te­rų aso­cia­ci­jos veik­lo­je.
 
Dosjė:

• 1981-1986 m. - stu­di­jos tuo­me­ti­nia­me Me­di­ci­nos ins­ti­tu­te.

• 1986 -1987 m. – in­ter­na­tū­ra Kau­no III kli­ni­ki­nė­je li­go­ni­nė­je.

• 1987 m. – Prie­nų li­go­ni­nės Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riaus gy­dy­to­ja.

• 1987-1992 m. – apy­lin­kės te­ra­peu­tė ir pa­aug­lių gy­dy­to­ja.

• 1992-1996 m. – Prie­nų li­go­ni­nės gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė.

• 1996 m. – Prie­nų li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jo pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nai.

• 2005 m. baig­ta Me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to Svei­ka­tos va­dy­bos ma­gist­ran­tū­ra.

• Nuo 2013 m. iki da­bar – Prie­nų li­go­ni­nės di­rek­to­rė.
 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Budinti vaistinė


      Viceministras: pernai gyventojai išleido 1,5 mlrd. eurų vaistinėse, kartais užsiimama savigyda

      Viceministras: pernai gyventojai išleido 1,5 mlrd. eurų vaistinėse, kartais užsiimama savigyda

      Sveikatos apsaugos viceministras Danielius Naumovas sako, kad Lietuvos gyventojai pernai išleido apie 1,5 mlrd. eurų vaisti...
      Nelegalūs antibiotikai Lietuvos turguose: eksperimentas, kuris šokiravo

      Nelegalūs antibiotikai Lietuvos turguose: eksperimentas, kuris šokiravo

      Nelegali receptinių vaistų, ypač antibiotikų, prekyba – problema, apie kurią kalbama jau daugelį metų. Nors Lietuvoje antibi...

      razinka


      Sveika šeima


      Slaugantys artimuosius apie galimybę atsikvėpti išgirsta atsitiktinai

      Daugelis šeimų, slaugančių sunkią negalią turinčius artimuosius, gyvena tyliai – jų skausmo ir nuovargio beveik niekas negirdi. Namai tampa uždaru pasauliu, kuriame dirbama be poilsio, o apie galimą pagalbą – laikino atokvėpio paslaugą – slaugantieji dažnai nė nežino. Informacijos stygių pripažįsta ir Sociali...

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Moters nužudymas dėl jos lyties Italijoje baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos

      „Dažnai pasirenkama tokius nusikaltimus sieti aplinkybėmis – nužudė „dėl to, kad buvo giminaičiai“, nužudė, „nes aprodė nuomojamą butą“. Nepaisant to, kad tokius nusikaltimus sieja viena labai akivaizdi, bet kartu nenorima matyti sąsaja – aukų lytis“, – tragediją Kaune komentuoja ...

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Kalėdų paradoksas
      Henrikas Vaitiekūnas Kalėdų paradoksas
      „Socialinės valandos“ ar sovietinės tvarkos sugrįžimas?
      Andrius Bagdonas „Socialinės valandos“ ar sovietinės tvarkos sugrįžimas?
      ES Teismo sprendimas dėl LGBT+ santuokų reiškia ką kita, nei dauguma galvoja
      Aivaras Žilvinskas ES Teismo sprendimas dėl LGBT+ santuokų reiškia ką kita, nei dauguma galvoja

      Naujas numeris