Jūratė Mi­lak­nie­nė: ma­ne va­di­no „cuk­ri­nu­ke“

Rasa Kasperavičiūtė - Martusevičienė
2024-06-28
Daug me­tų VšĮ Prie­nų li­go­ni­nei va­do­vau­jan­čią en­dok­ri­no­lo­gę Jū­ra­tę Mi­lak­nie­nę ver­ti­na ne tik li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas ir pa­cien­tai, mei­liai ją va­di­nan­tys „cuk­ri­nu­ke“, bet ir vals­ty­bė. Tiek pre­zi­den­to, tiek Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos ap­do­va­no­ta J.Mi­lak­nie­nė iš­lie­ka kuk­li: tai tik pa­tvir­ti­ni­mas, kad esi ten, kur tu­ri bū­ti.
Jūratė Mi­lak­nie­nė: ma­ne va­di­no „cuk­ri­nu­ke“
Sa­ko­ma, kad dia­be­tą rei­kia pri­tai­ky­ti prie ser­gan­čio­jo gy­ve­ni­mo bū­do, o ne at­virkš­čiai. Nė­ra nie­ko, ko jis ne­ga­lė­tų da­ry­ti, tik svar­bu ži­no­ti ir su­pras­ti, kaip.

- Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip nu­ti­ko, kad bū­da­ma kau­nie­tė jau be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų gy­ve­na­te ir dir­ba­te Prie­nuo­se?

- Ma­no gy­ve­ni­me bu­vo ne­ma­žai at­si­tik­ti­nu­mų, kai gy­ve­ni­mas tar­si ne­ty­čia pa­me­tė­ja ko­kią staig­me­ną, kai net ne­si­ti­ki nie­ko pa­na­šaus. 1987-ai­siais bai­gu­si me­di­ci­nos stu­di­jas, rin­kau­si pa­sky­ri­mo dirb­ti gy­dy­to­ja vie­tą kuo ar­čiau Kau­no. Ga­vu­si pa­sky­ri­mą dirb­ti Prie­nų li­go­ni­nės Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riu­je, pir­mą kar­tą at­vy­kau į Prie­nus. Gal­vo­jau, kad lai­ki­nai, bet li­kau...
Prie­nai ta­po ir ma­no na­mais. Pa­si­ro­do, li­ki­mas yra ne at­si­tik­ti­nu­mas, o pa­si­rin­ki­mo re­zul­ta­tas.

- En­dok­ri­no­lo­gi­ja – jū­sų „ar­kliu­kas“. Ar dar kon­sul­tuo­ja­te pa­cien­tus? Kaip de­ri­na­te ad­mi­nist­ra­ci­nį ir gy­dy­to­jo dar­bą?

- 1992 me­tais, kai vals­ty­bės mas­tu bu­vo pri­im­tas spren­di­mas Lie­tu­vos ra­jo­nuo­se įsteig­ti en­dok­ri­no­lo­go eta­tus, li­go­ni­nės va­do­vas ma­ne pa­sky­rė į šias pa­rei­gas. Ne­no­rė­jau, gal net bi­jo­jau ser­gan­čių­jų cuk­ri­niu dia­be­tu. Esu dė­kin­ga vi­daus li­gų sky­riaus ve­dė­jai, ku­ri ma­ne nu­ra­mi­no, sa­ky­da­ma: ne­verk, pa­ma­ty­si, kaip tu pa­mil­si sa­vo „cuk­ri­nu­kus“. Tik­rai taip ir nu­ti­ko – ne­įsi­vaiz­duo­ju įdo­mes­nės ir ge­res­nės pro­fe­si­jos. O „cuk­ri­nu­ke“ il­gą lai­ką ma­ne va­di­no pa­tys pa­cien­tai.

Dirb­da­ma kli­ni­ki­nį dar­bą, ži­nau pa­cien­tų lū­kes­čius ir pro­ble­mas. Be to, kaip spe­cia­lis­tė, iš ar­čiau ma­tau, ko rei­kia sklan­džiam dar­bui, be­tar­piš­kiau ben­drau­ju su ko­le­go­mis. Pa­cien­tus kon­sul­tuo­ju kas­dien, tie­sa, po dvi tris va­lan­das. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja su­da­rė są­ly­gas su­de­rin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį ir kli­ni­ki­nį dar­bą. Ži­no­ma, dar­bo die­na pail­gė­ja…

- Tai­gi, il­gą lai­ką vi­są dė­me­sį sky­rė­te „cuk­ri­nu­kams“… Ar tie­sa, kad ser­gan­tiems dia­be­tu, ga­lio­ja gau­sy­bė ri­bo­ji­mų, o jų gy­ve­ni­mas – itin su­var­žy­tas?

- Dia­be­tas daž­nai se­ki­na vi­sus – ir ser­gan­tį­jį, ir jo šei­mą: už­plūs­ta ne­ži­nia dėl at­ei­ties, bū­ti­na kas­die­nė nuo­la­ti­nė sa­vi­rū­pa, tin­ka­mas re­ži­mas ir šei­mos įpro­čių po­ky­čiai.

Vis­gi šian­die­nė sa­vęs ri­bo­ji­mų nau­da nė­ra aki­vaiz­di, bū­si­mi pa­vo­jai ne­ap­čiuo­pia­mi ir kar­tais taip no­rė­tų­si už­si­mer­kus už­mirš­ti vis­ką… Tad vi­siems – pa­cien­tui, šei­mai, drau­gams ir me­di­kams – rei­kia daug pa­stan­gų, no­rint pa­dė­ti su­pras­ti, kad net ir su­sir­gęs žmo­gus yra my­li­mas, sau­gus ir lau­kia­mas, o gy­dy­mo nau­da bus di­des­nė už ap­ri­bo­ji­mus ir ne­pa­to­gu­mus.

Sa­ko­ma, kad dia­be­tą rei­kia pri­tai­ky­ti prie ser­gan­čio­jo gy­ve­ni­mo bū­do, o ne at­virkš­čiai. Nė­ra nie­ko, ko jis ne­ga­lė­tų da­ry­ti, tik svar­bu ži­no­ti ir su­pras­ti, kaip. Iš­mo­kę pri­si­tai­ky­ti, „cuk­ri­nu­kai“ su­vo­kia, kad li­ga ne­truk­do jaus­tis ge­rai, gy­ven­ti įdo­miai ir už­si­im­ti įpras­ti­ne veik­la.

- Tu­ri­te di­džiu­lę dar­bi­nę pa­tir­tį. Ko­kias nau­jas ten­den­ci­jas pa­ste­bi­te: ko­kie en­dok­ri­ni­nės sis­te­mos su­tri­ki­mai, li­gos šian­dien po­pu­lia­riau­sios?

- Be­veik du treč­da­liai be­si­krei­pian­čių pa­cien­tų tu­ri skyd­liau­kės pa­to­lo­gi­ją. Di­de­lių iš­šū­kių ke­lia nu­tu­ki­mas ir me­ta­bo­li­nis sin­dro­mas. Kas­dien ten­ka su­si­dur­ti su blo­gai kon­tro­liuo­ja­mu cuk­ri­niu dia­be­tu.

Di­de­le da­li­mi tai le­mia per il­ga dar­bo die­na, po­il­sio ir mie­go sto­ka ar ki­toks il­ga­lai­kis stre­sas. Ne­ma­ža da­lis pa­cien­tų ne­no­riai vyk­do gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mus, ne­svei­kai gy­ve­na. Vis dar daug žmo­nių ne­pa­si­nau­do­ja pre­ven­ci­nė­mis pro­gra­mo­mis.

- Prieš tre­jus me­tus pre­zi­den­to bu­vo­te ap­do­va­no­ta Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi už ak­ty­vų dar­bą pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Pri­si­min­ki­te trum­pam tą me­di­kams šiur­pų me­tą: kaip jau­tė­tės? Ko­kie pri­si­mi­ni­mai įsi­rė­žė?

- COVID-19 pan­de­mi­jos me­tai pa­kei­tė žmo­nių įpro­čius, svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų dar­bo rit­mą ir są­ly­gas. Te­ko per­žiū­rė­ti, ati­dė­ti, o gal­būt ir at­si­sa­ky­ti am­bi­cin­gų pla­nų ir su­si­telk­ti tik į pan­de­mi­nę si­tu­a­ci­ją. La­biau­siai į at­min­tį įsi­rė­žė dau­gy­bė pa­cien­tų mir­čių, ko­le­gų ir bi­čiu­lių ne­tek­tis. Kaip ir vi­sus, taip ir ma­ne pan­de­mi­jos pra­džio­je kaus­tė bai­mė ir ne­ži­no­my­bė.

Ko­lek­ty­vo su­si­tel­ki­mo, kom­pe­ten­ci­jų bei darbš­tu­mo dė­ka šiuo su­dė­tin­gu me­tu iš­li­ko­me ar­čiau­siai pa­cien­to, tre­jus me­tus pas mus vei­kė COVID-19 gy­dy­mo sky­rius. Da­rė­me vis­ką, kad kuo di­des­niam pa­cien­tų srau­tui bū­tų su­teik­ta ne tik sku­bi, bet ir pla­ni­nė pa­gal­ba.
Pan­de­mi­ja dar la­biau su­bran­di­no ko­lek­ty­vą, pri­ver­tė ieš­ko­ti nau­jų ga­li­my­bių, sau­gių spren­di­mų.

- Na o šie­met Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos bu­vo­te ap­do­va­no­ta kaip vie­na la­biau­siai nu­si­pel­niu­sių ša­lies gy­dy­to­jų. Ką jums tai reiš­kia?


- Ap­do­va­no­ji­mas – tai ne tik pa­dė­ka už dar­bą, bet ir įver­ti­ni­mas, pri­pa­ži­ni­mas, pa­gar­ba, pri­mi­ni­mas, ko­kie nuo­sta­būs žmo­nės ma­ne su­pa. Ir vi­sų svar­biau­sia – pa­tvir­ti­ni­mas, kad esu ten, kur tu­riu bū­ti. Ma­ne tai ska­ti­na ne­nu­sto­ti veik­ti.

- Jus ver­ti­na ir Prie­nų li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas. Sa­ko, mo­ka­te su­bur­ti ir dar­bui, ir va­ka­rė­liams…

- Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų įstai­go­je yra ge­ras ko­lek­ty­vas. O mū­sų li­go­ni­nės dar­buo­to­jai tu­ri kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, yra ini­cia­ty­vūs, bo­di­si ru­ti­na. Ko­lek­ty­vas yra vie­nin­gas, ben­drai spren­džia iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.

Va­do­vui leng­va dirb­ti. Svar­biau­sia iš ma­no pu­sės yra pa­gar­ba žmo­gui: dar­buo­to­jas tu­ri jaus­ti, kad yra ver­ti­na­mas, kad pai­so­ma jo nuo­mo­nės. Vie­nas mo­ty­vuo­jan­čių veiks­nių yra li­go­ni­nės tra­di­ci­jos. Tai me­tų gy­dy­to­jo, slau­gy­to­jo rin­ki­mai, Me­di­ko die­nos mi­nė­ji­mas, Nau­ja­me­ti­nė va­ka­ro­nė, Už­ga­vė­nės ir t.t. Šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­ja­mos jau de­šimt me­tų.

- O ar lais­va­lai­kio tu­ri­te? Kaip mėgs­ta­te jį leis­ti?

- Jei­gu ge­rai su­pla­nuo­ji dar­bus, lais­va­lai­kiui lai­ko taip pat už­ten­ka. Tu­riu ke­lis šir­džiai mie­lus po­mė­gius. Tai – pa­puo­ša­lų di­zai­nas, fo­to­gra­fi­ja, ke­lio­nės. Vi­sa­da ge­ra už­si­im­ti ir vi­suo­me­ni­ne veik­la. Esu dia­be­to klu­bo „Ver­smė“ ku­ra­to­rė, da­ly­vau­ju Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų mo­te­rų aso­cia­ci­jos veik­lo­je.
 
Dosjė:

• 1981-1986 m. - stu­di­jos tuo­me­ti­nia­me Me­di­ci­nos ins­ti­tu­te.

• 1986 -1987 m. – in­ter­na­tū­ra Kau­no III kli­ni­ki­nė­je li­go­ni­nė­je.

• 1987 m. – Prie­nų li­go­ni­nės Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riaus gy­dy­to­ja.

• 1987-1992 m. – apy­lin­kės te­ra­peu­tė ir pa­aug­lių gy­dy­to­ja.

• 1992-1996 m. – Prie­nų li­go­ni­nės gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė.

• 1996 m. – Prie­nų li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jo pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nai.

• 2005 m. baig­ta Me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to Svei­ka­tos va­dy­bos ma­gist­ran­tū­ra.

• Nuo 2013 m. iki da­bar – Prie­nų li­go­ni­nės di­rek­to­rė.
 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Budinti vaistinė


      Lietuvos vaistinių asociacija ir LSMU sveikatos ministrę kviečia atkreipti dėmesį į nerimą keliančią vaistininkų situaciją

      Lietuvos vaistinių asociacija ir LSMU sveikatos ministrę kviečia atkreipti dėmesį į nerimą keliančią vaistininkų situaciją

      Nors farmacijos ir farmakotechnikos studijų diplomas suteikia kone šimtaprocentinę galimybę įsidarbinti, Lietuvos vaistinių...
      Mobilioji vaistinė – į kaimą ar prekybos centrą?

      Mobilioji vaistinė – į kaimą ar prekybos centrą?

      „Kam važiuoti į kaimelius, jei gali autobusiuką pasistatyti Gariūnuose ar prie „Akropolio“, kur yra didesnis žmo...

      razinka


      Sveika šeima


      Žiemos garderobo ABC

      Vaikų sveikatos specialistai susirūpinę: esant nepastoviems orams, vaikai dažnai aprengiami netinkamai. Net ir esant pliusinei temperatūrai, darželių žaidimų aikštelėse mažieji aktyviai juda vilkėdami žieminius kombinezonus, o šildomose patalpose vilki storus megztinius. Medikai įspėja vaikų nerengti pernelyg šil...

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Gaujų smurtas žlugdo Haičio sveikatos sistemą

      Praėjus vos savaitei po to, kai dėl ginkluoto išpuolio buvo priverstas užsidaryti vienintelis Haičio neurochirurgijos centras, nusikalstamos gaujos užpuolė ir šalies universitetinę ligoninę, skelbiama „El Pais“.

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Rauginto agurkėlio sindromas
      Henrikas Vaitiekūnas Rauginto agurkėlio sindromas
      Slaugytojų trūkumas: kaip išsaugoti esamus specialistus?
      Marius Čiurlionis Slaugytojų trūkumas: kaip išsaugoti esamus specialistus?
      JAV įvertino COVID-19 pandemijos valdymą. Ar galime to tikėtis Lietuvoje?
      Rimas Jankūnas JAV įvertino COVID-19 pandemijos valdymą. Ar galime to tikėtis Lietuvoje?

      Naujas numeris