Jūratė Mi­lak­nie­nė: ma­ne va­di­no „cuk­ri­nu­ke“

Rasa Kasperavičiūtė - Martusevičienė
2024-06-28
Daug me­tų VšĮ Prie­nų li­go­ni­nei va­do­vau­jan­čią en­dok­ri­no­lo­gę Jū­ra­tę Mi­lak­nie­nę ver­ti­na ne tik li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas ir pa­cien­tai, mei­liai ją va­di­nan­tys „cuk­ri­nu­ke“, bet ir vals­ty­bė. Tiek pre­zi­den­to, tiek Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos ap­do­va­no­ta J.Mi­lak­nie­nė iš­lie­ka kuk­li: tai tik pa­tvir­ti­ni­mas, kad esi ten, kur tu­ri bū­ti.
Jūratė Mi­lak­nie­nė: ma­ne va­di­no „cuk­ri­nu­ke“
Sa­ko­ma, kad dia­be­tą rei­kia pri­tai­ky­ti prie ser­gan­čio­jo gy­ve­ni­mo bū­do, o ne at­virkš­čiai. Nė­ra nie­ko, ko jis ne­ga­lė­tų da­ry­ti, tik svar­bu ži­no­ti ir su­pras­ti, kaip.

- Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip nu­ti­ko, kad bū­da­ma kau­nie­tė jau be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų gy­ve­na­te ir dir­ba­te Prie­nuo­se?

- Ma­no gy­ve­ni­me bu­vo ne­ma­žai at­si­tik­ti­nu­mų, kai gy­ve­ni­mas tar­si ne­ty­čia pa­me­tė­ja ko­kią staig­me­ną, kai net ne­si­ti­ki nie­ko pa­na­šaus. 1987-ai­siais bai­gu­si me­di­ci­nos stu­di­jas, rin­kau­si pa­sky­ri­mo dirb­ti gy­dy­to­ja vie­tą kuo ar­čiau Kau­no. Ga­vu­si pa­sky­ri­mą dirb­ti Prie­nų li­go­ni­nės Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riu­je, pir­mą kar­tą at­vy­kau į Prie­nus. Gal­vo­jau, kad lai­ki­nai, bet li­kau...
Prie­nai ta­po ir ma­no na­mais. Pa­si­ro­do, li­ki­mas yra ne at­si­tik­ti­nu­mas, o pa­si­rin­ki­mo re­zul­ta­tas.

- En­dok­ri­no­lo­gi­ja – jū­sų „ar­kliu­kas“. Ar dar kon­sul­tuo­ja­te pa­cien­tus? Kaip de­ri­na­te ad­mi­nist­ra­ci­nį ir gy­dy­to­jo dar­bą?

- 1992 me­tais, kai vals­ty­bės mas­tu bu­vo pri­im­tas spren­di­mas Lie­tu­vos ra­jo­nuo­se įsteig­ti en­dok­ri­no­lo­go eta­tus, li­go­ni­nės va­do­vas ma­ne pa­sky­rė į šias pa­rei­gas. Ne­no­rė­jau, gal net bi­jo­jau ser­gan­čių­jų cuk­ri­niu dia­be­tu. Esu dė­kin­ga vi­daus li­gų sky­riaus ve­dė­jai, ku­ri ma­ne nu­ra­mi­no, sa­ky­da­ma: ne­verk, pa­ma­ty­si, kaip tu pa­mil­si sa­vo „cuk­ri­nu­kus“. Tik­rai taip ir nu­ti­ko – ne­įsi­vaiz­duo­ju įdo­mes­nės ir ge­res­nės pro­fe­si­jos. O „cuk­ri­nu­ke“ il­gą lai­ką ma­ne va­di­no pa­tys pa­cien­tai.

Dirb­da­ma kli­ni­ki­nį dar­bą, ži­nau pa­cien­tų lū­kes­čius ir pro­ble­mas. Be to, kaip spe­cia­lis­tė, iš ar­čiau ma­tau, ko rei­kia sklan­džiam dar­bui, be­tar­piš­kiau ben­drau­ju su ko­le­go­mis. Pa­cien­tus kon­sul­tuo­ju kas­dien, tie­sa, po dvi tris va­lan­das. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja su­da­rė są­ly­gas su­de­rin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį ir kli­ni­ki­nį dar­bą. Ži­no­ma, dar­bo die­na pail­gė­ja…

- Tai­gi, il­gą lai­ką vi­są dė­me­sį sky­rė­te „cuk­ri­nu­kams“… Ar tie­sa, kad ser­gan­tiems dia­be­tu, ga­lio­ja gau­sy­bė ri­bo­ji­mų, o jų gy­ve­ni­mas – itin su­var­žy­tas?

- Dia­be­tas daž­nai se­ki­na vi­sus – ir ser­gan­tį­jį, ir jo šei­mą: už­plūs­ta ne­ži­nia dėl at­ei­ties, bū­ti­na kas­die­nė nuo­la­ti­nė sa­vi­rū­pa, tin­ka­mas re­ži­mas ir šei­mos įpro­čių po­ky­čiai.

Vis­gi šian­die­nė sa­vęs ri­bo­ji­mų nau­da nė­ra aki­vaiz­di, bū­si­mi pa­vo­jai ne­ap­čiuo­pia­mi ir kar­tais taip no­rė­tų­si už­si­mer­kus už­mirš­ti vis­ką… Tad vi­siems – pa­cien­tui, šei­mai, drau­gams ir me­di­kams – rei­kia daug pa­stan­gų, no­rint pa­dė­ti su­pras­ti, kad net ir su­sir­gęs žmo­gus yra my­li­mas, sau­gus ir lau­kia­mas, o gy­dy­mo nau­da bus di­des­nė už ap­ri­bo­ji­mus ir ne­pa­to­gu­mus.

Sa­ko­ma, kad dia­be­tą rei­kia pri­tai­ky­ti prie ser­gan­čio­jo gy­ve­ni­mo bū­do, o ne at­virkš­čiai. Nė­ra nie­ko, ko jis ne­ga­lė­tų da­ry­ti, tik svar­bu ži­no­ti ir su­pras­ti, kaip. Iš­mo­kę pri­si­tai­ky­ti, „cuk­ri­nu­kai“ su­vo­kia, kad li­ga ne­truk­do jaus­tis ge­rai, gy­ven­ti įdo­miai ir už­si­im­ti įpras­ti­ne veik­la.

- Tu­ri­te di­džiu­lę dar­bi­nę pa­tir­tį. Ko­kias nau­jas ten­den­ci­jas pa­ste­bi­te: ko­kie en­dok­ri­ni­nės sis­te­mos su­tri­ki­mai, li­gos šian­dien po­pu­lia­riau­sios?

- Be­veik du treč­da­liai be­si­krei­pian­čių pa­cien­tų tu­ri skyd­liau­kės pa­to­lo­gi­ją. Di­de­lių iš­šū­kių ke­lia nu­tu­ki­mas ir me­ta­bo­li­nis sin­dro­mas. Kas­dien ten­ka su­si­dur­ti su blo­gai kon­tro­liuo­ja­mu cuk­ri­niu dia­be­tu.

Di­de­le da­li­mi tai le­mia per il­ga dar­bo die­na, po­il­sio ir mie­go sto­ka ar ki­toks il­ga­lai­kis stre­sas. Ne­ma­ža da­lis pa­cien­tų ne­no­riai vyk­do gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mus, ne­svei­kai gy­ve­na. Vis dar daug žmo­nių ne­pa­si­nau­do­ja pre­ven­ci­nė­mis pro­gra­mo­mis.

- Prieš tre­jus me­tus pre­zi­den­to bu­vo­te ap­do­va­no­ta Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi už ak­ty­vų dar­bą pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Pri­si­min­ki­te trum­pam tą me­di­kams šiur­pų me­tą: kaip jau­tė­tės? Ko­kie pri­si­mi­ni­mai įsi­rė­žė?

- COVID-19 pan­de­mi­jos me­tai pa­kei­tė žmo­nių įpro­čius, svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų dar­bo rit­mą ir są­ly­gas. Te­ko per­žiū­rė­ti, ati­dė­ti, o gal­būt ir at­si­sa­ky­ti am­bi­cin­gų pla­nų ir su­si­telk­ti tik į pan­de­mi­nę si­tu­a­ci­ją. La­biau­siai į at­min­tį įsi­rė­žė dau­gy­bė pa­cien­tų mir­čių, ko­le­gų ir bi­čiu­lių ne­tek­tis. Kaip ir vi­sus, taip ir ma­ne pan­de­mi­jos pra­džio­je kaus­tė bai­mė ir ne­ži­no­my­bė.

Ko­lek­ty­vo su­si­tel­ki­mo, kom­pe­ten­ci­jų bei darbš­tu­mo dė­ka šiuo su­dė­tin­gu me­tu iš­li­ko­me ar­čiau­siai pa­cien­to, tre­jus me­tus pas mus vei­kė COVID-19 gy­dy­mo sky­rius. Da­rė­me vis­ką, kad kuo di­des­niam pa­cien­tų srau­tui bū­tų su­teik­ta ne tik sku­bi, bet ir pla­ni­nė pa­gal­ba.
Pan­de­mi­ja dar la­biau su­bran­di­no ko­lek­ty­vą, pri­ver­tė ieš­ko­ti nau­jų ga­li­my­bių, sau­gių spren­di­mų.

- Na o šie­met Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos bu­vo­te ap­do­va­no­ta kaip vie­na la­biau­siai nu­si­pel­niu­sių ša­lies gy­dy­to­jų. Ką jums tai reiš­kia?


- Ap­do­va­no­ji­mas – tai ne tik pa­dė­ka už dar­bą, bet ir įver­ti­ni­mas, pri­pa­ži­ni­mas, pa­gar­ba, pri­mi­ni­mas, ko­kie nuo­sta­būs žmo­nės ma­ne su­pa. Ir vi­sų svar­biau­sia – pa­tvir­ti­ni­mas, kad esu ten, kur tu­riu bū­ti. Ma­ne tai ska­ti­na ne­nu­sto­ti veik­ti.

- Jus ver­ti­na ir Prie­nų li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas. Sa­ko, mo­ka­te su­bur­ti ir dar­bui, ir va­ka­rė­liams…

- Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų įstai­go­je yra ge­ras ko­lek­ty­vas. O mū­sų li­go­ni­nės dar­buo­to­jai tu­ri kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, yra ini­cia­ty­vūs, bo­di­si ru­ti­na. Ko­lek­ty­vas yra vie­nin­gas, ben­drai spren­džia iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.

Va­do­vui leng­va dirb­ti. Svar­biau­sia iš ma­no pu­sės yra pa­gar­ba žmo­gui: dar­buo­to­jas tu­ri jaus­ti, kad yra ver­ti­na­mas, kad pai­so­ma jo nuo­mo­nės. Vie­nas mo­ty­vuo­jan­čių veiks­nių yra li­go­ni­nės tra­di­ci­jos. Tai me­tų gy­dy­to­jo, slau­gy­to­jo rin­ki­mai, Me­di­ko die­nos mi­nė­ji­mas, Nau­ja­me­ti­nė va­ka­ro­nė, Už­ga­vė­nės ir t.t. Šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­ja­mos jau de­šimt me­tų.

- O ar lais­va­lai­kio tu­ri­te? Kaip mėgs­ta­te jį leis­ti?

- Jei­gu ge­rai su­pla­nuo­ji dar­bus, lais­va­lai­kiui lai­ko taip pat už­ten­ka. Tu­riu ke­lis šir­džiai mie­lus po­mė­gius. Tai – pa­puo­ša­lų di­zai­nas, fo­to­gra­fi­ja, ke­lio­nės. Vi­sa­da ge­ra už­si­im­ti ir vi­suo­me­ni­ne veik­la. Esu dia­be­to klu­bo „Ver­smė“ ku­ra­to­rė, da­ly­vau­ju Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų mo­te­rų aso­cia­ci­jos veik­lo­je.
 
Dosjė:

• 1981-1986 m. - stu­di­jos tuo­me­ti­nia­me Me­di­ci­nos ins­ti­tu­te.

• 1986 -1987 m. – in­ter­na­tū­ra Kau­no III kli­ni­ki­nė­je li­go­ni­nė­je.

• 1987 m. – Prie­nų li­go­ni­nės Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riaus gy­dy­to­ja.

• 1987-1992 m. – apy­lin­kės te­ra­peu­tė ir pa­aug­lių gy­dy­to­ja.

• 1992-1996 m. – Prie­nų li­go­ni­nės gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė.

• 1996 m. – Prie­nų li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jo pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nai.

• 2005 m. baig­ta Me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to Svei­ka­tos va­dy­bos ma­gist­ran­tū­ra.

• Nuo 2013 m. iki da­bar – Prie­nų li­go­ni­nės di­rek­to­rė.
 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Budinti vaistinė


    Nėra paso – nebus ir vaistų

    Nėra paso – nebus ir vaistų

    Vaistininkai ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) primena: pacientai įsigyti receptuose išrašytus vaistus ir kompensuoja...
    Vaistinėlė vasarai gamtoje: ką žūtbūt privalome turėti kartu su savimi?

    Vaistinėlė vasarai gamtoje: ką žūtbūt privalome turėti kartu su savimi?

    Džiuginanti šiluma ragina atitrūkti nuo miesto šurmulio ir įvairias pramogas bei poilsį perkelti į gamtą. Nors laisv...

    razinka


    Sveika šeima


    Gražiuosius lubinus ragina naikinti be pasigailėjimo

    Nors lubinų nuklotos pievos šiemet kaip niekada gražios, Aplinkos departamento specialistai ragina skinti, šienauti, kasti ir kitaip naikinti šį invazinį augalą. „Invaziniai lubinai didina azoto atsargas dirvožemyje, todėl tose vietose ima nykti pievų, smėlynų ir kitų buveinių augalų rūšys“, – sako jie. Aplinkosaugininkai pasa...

    Sveikatos horoskopas


    Lakpkričio 23-29 d.

    Avi­nas
    Šią sa­vai­tę šil­čiau ren­ki­tės ir ven­ki­te skers­vė­jų. Tre­čia­die­nį ga­li­te su­sap­nuo­ti pra­na­šiš­ką sap­ną. Šeš­ta­die­nis - tin­ka­ma die­na są­na­rių gy­dy­mui ir spe­cia­liems mankš­tos pra­ti­mams.

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    In­di­jo­je ma­siš­kai mirš­ta ap­si­nuo­di­ję al­ko­ho­liu

    In­di­jo­je, Kal­la­ku­ru­čio ra­jo­ne, ne­le­ga­liai pre­kiau­ja­mu al­ko­ho­liu ap­si­nuo­di­jo šim­tai žmo­nių. Pra­ne­ša­ma apie be­veik še­šias de­šim­tis mir­čių. Val...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Pseudomokslas apie makalienę
    Henrikas Vaitiekūnas Pseudomokslas apie makalienę
    Apie ponią Frustraciją Mortenson
    Henrikas Vaitiekūnas Apie ponią Frustraciją Mortenson
    Pats juokingiausias rašinys
    Henrikas Vaitiekūnas Pats juokingiausias rašinys

    Naujas numeris