- Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip nu­ti­ko, kad bū­da­ma kau­nie­tė jau be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų gy­ve­na­te ir dir­ba­te Prie­nuo­se?

- Ma­no gy­ve­ni­me bu­vo ne­ma­žai at­si­tik­ti­nu­mų, kai gy­ve­ni­mas tar­si ne­ty­čia pa­me­tė­ja ko­kią staig­me­ną, kai net ne­si­ti­ki nie­ko pa­na­šaus. 1987-ai­siais bai­gu­si me­di­ci­nos stu­di­jas, rin­kau­si pa­sky­ri­mo dirb­ti gy­dy­to­ja vie­tą kuo ar­čiau Kau­no. Ga­vu­si pa­sky­ri­mą dirb­ti Prie­nų li­go­ni­nės Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riu­je, pir­mą kar­tą at­vy­kau į Prie­nus. Gal­vo­jau, kad lai­ki­nai, bet li­kau...
Prie­nai ta­po ir ma­no na­mais. Pa­si­ro­do, li­ki­mas yra ne at­si­tik­ti­nu­mas, o pa­si­rin­ki­mo re­zul­ta­tas.

- En­dok­ri­no­lo­gi­ja – jū­sų „ar­kliu­kas“. Ar dar kon­sul­tuo­ja­te pa­cien­tus? Kaip de­ri­na­te ad­mi­nist­ra­ci­nį ir gy­dy­to­jo dar­bą?

- 1992 me­tais, kai vals­ty­bės mas­tu bu­vo pri­im­tas spren­di­mas Lie­tu­vos ra­jo­nuo­se įsteig­ti en­dok­ri­no­lo­go eta­tus, li­go­ni­nės va­do­vas ma­ne pa­sky­rė į šias pa­rei­gas. Ne­no­rė­jau, gal net bi­jo­jau ser­gan­čių­jų cuk­ri­niu dia­be­tu. Esu dė­kin­ga vi­daus li­gų sky­riaus ve­dė­jai, ku­ri ma­ne nu­ra­mi­no, sa­ky­da­ma: ne­verk, pa­ma­ty­si, kaip tu pa­mil­si sa­vo „cuk­ri­nu­kus“. Tik­rai taip ir nu­ti­ko – ne­įsi­vaiz­duo­ju įdo­mes­nės ir ge­res­nės pro­fe­si­jos. O „cuk­ri­nu­ke“ il­gą lai­ką ma­ne va­di­no pa­tys pa­cien­tai.

Dirb­da­ma kli­ni­ki­nį dar­bą, ži­nau pa­cien­tų lū­kes­čius ir pro­ble­mas. Be to, kaip spe­cia­lis­tė, iš ar­čiau ma­tau, ko rei­kia sklan­džiam dar­bui, be­tar­piš­kiau ben­drau­ju su ko­le­go­mis. Pa­cien­tus kon­sul­tuo­ju kas­dien, tie­sa, po dvi tris va­lan­das. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja su­da­rė są­ly­gas su­de­rin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį ir kli­ni­ki­nį dar­bą. Ži­no­ma, dar­bo die­na pail­gė­ja…

- Tai­gi, il­gą lai­ką vi­są dė­me­sį sky­rė­te „cuk­ri­nu­kams“… Ar tie­sa, kad ser­gan­tiems dia­be­tu, ga­lio­ja gau­sy­bė ri­bo­ji­mų, o jų gy­ve­ni­mas – itin su­var­žy­tas?

- Dia­be­tas daž­nai se­ki­na vi­sus – ir ser­gan­tį­jį, ir jo šei­mą: už­plūs­ta ne­ži­nia dėl at­ei­ties, bū­ti­na kas­die­nė nuo­la­ti­nė sa­vi­rū­pa, tin­ka­mas re­ži­mas ir šei­mos įpro­čių po­ky­čiai.

Vis­gi šian­die­nė sa­vęs ri­bo­ji­mų nau­da nė­ra aki­vaiz­di, bū­si­mi pa­vo­jai ne­ap­čiuo­pia­mi ir kar­tais taip no­rė­tų­si už­si­mer­kus už­mirš­ti vis­ką… Tad vi­siems – pa­cien­tui, šei­mai, drau­gams ir me­di­kams – rei­kia daug pa­stan­gų, no­rint pa­dė­ti su­pras­ti, kad net ir su­sir­gęs žmo­gus yra my­li­mas, sau­gus ir lau­kia­mas, o gy­dy­mo nau­da bus di­des­nė už ap­ri­bo­ji­mus ir ne­pa­to­gu­mus.

Sa­ko­ma, kad dia­be­tą rei­kia pri­tai­ky­ti prie ser­gan­čio­jo gy­ve­ni­mo bū­do, o ne at­virkš­čiai. Nė­ra nie­ko, ko jis ne­ga­lė­tų da­ry­ti, tik svar­bu ži­no­ti ir su­pras­ti, kaip. Iš­mo­kę pri­si­tai­ky­ti, „cuk­ri­nu­kai“ su­vo­kia, kad li­ga ne­truk­do jaus­tis ge­rai, gy­ven­ti įdo­miai ir už­si­im­ti įpras­ti­ne veik­la.

- Tu­ri­te di­džiu­lę dar­bi­nę pa­tir­tį. Ko­kias nau­jas ten­den­ci­jas pa­ste­bi­te: ko­kie en­dok­ri­ni­nės sis­te­mos su­tri­ki­mai, li­gos šian­dien po­pu­lia­riau­sios?

- Be­veik du treč­da­liai be­si­krei­pian­čių pa­cien­tų tu­ri skyd­liau­kės pa­to­lo­gi­ją. Di­de­lių iš­šū­kių ke­lia nu­tu­ki­mas ir me­ta­bo­li­nis sin­dro­mas. Kas­dien ten­ka su­si­dur­ti su blo­gai kon­tro­liuo­ja­mu cuk­ri­niu dia­be­tu.

Di­de­le da­li­mi tai le­mia per il­ga dar­bo die­na, po­il­sio ir mie­go sto­ka ar ki­toks il­ga­lai­kis stre­sas. Ne­ma­ža da­lis pa­cien­tų ne­no­riai vyk­do gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mus, ne­svei­kai gy­ve­na. Vis dar daug žmo­nių ne­pa­si­nau­do­ja pre­ven­ci­nė­mis pro­gra­mo­mis.

- Prieš tre­jus me­tus pre­zi­den­to bu­vo­te ap­do­va­no­ta Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi už ak­ty­vų dar­bą pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Pri­si­min­ki­te trum­pam tą me­di­kams šiur­pų me­tą: kaip jau­tė­tės? Ko­kie pri­si­mi­ni­mai įsi­rė­žė?

- COVID-19 pan­de­mi­jos me­tai pa­kei­tė žmo­nių įpro­čius, svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų dar­bo rit­mą ir są­ly­gas. Te­ko per­žiū­rė­ti, ati­dė­ti, o gal­būt ir at­si­sa­ky­ti am­bi­cin­gų pla­nų ir su­si­telk­ti tik į pan­de­mi­nę si­tu­a­ci­ją. La­biau­siai į at­min­tį įsi­rė­žė dau­gy­bė pa­cien­tų mir­čių, ko­le­gų ir bi­čiu­lių ne­tek­tis. Kaip ir vi­sus, taip ir ma­ne pan­de­mi­jos pra­džio­je kaus­tė bai­mė ir ne­ži­no­my­bė.

Ko­lek­ty­vo su­si­tel­ki­mo, kom­pe­ten­ci­jų bei darbš­tu­mo dė­ka šiuo su­dė­tin­gu me­tu iš­li­ko­me ar­čiau­siai pa­cien­to, tre­jus me­tus pas mus vei­kė COVID-19 gy­dy­mo sky­rius. Da­rė­me vis­ką, kad kuo di­des­niam pa­cien­tų srau­tui bū­tų su­teik­ta ne tik sku­bi, bet ir pla­ni­nė pa­gal­ba.
Pan­de­mi­ja dar la­biau su­bran­di­no ko­lek­ty­vą, pri­ver­tė ieš­ko­ti nau­jų ga­li­my­bių, sau­gių spren­di­mų.

- Na o šie­met Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos bu­vo­te ap­do­va­no­ta kaip vie­na la­biau­siai nu­si­pel­niu­sių ša­lies gy­dy­to­jų. Ką jums tai reiš­kia?

- Ap­do­va­no­ji­mas – tai ne tik pa­dė­ka už dar­bą, bet ir įver­ti­ni­mas, pri­pa­ži­ni­mas, pa­gar­ba, pri­mi­ni­mas, ko­kie nuo­sta­būs žmo­nės ma­ne su­pa. Ir vi­sų svar­biau­sia – pa­tvir­ti­ni­mas, kad esu ten, kur tu­riu bū­ti. Ma­ne tai ska­ti­na ne­nu­sto­ti veik­ti.

- Jus ver­ti­na ir Prie­nų li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas. Sa­ko, mo­ka­te su­bur­ti ir dar­bui, ir va­ka­rė­liams…

- Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų įstai­go­je yra ge­ras ko­lek­ty­vas. O mū­sų li­go­ni­nės dar­buo­to­jai tu­ri kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, yra ini­cia­ty­vūs, bo­di­si ru­ti­na. Ko­lek­ty­vas yra vie­nin­gas, ben­drai spren­džia iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.

Va­do­vui leng­va dirb­ti. Svar­biau­sia iš ma­no pu­sės yra pa­gar­ba žmo­gui: dar­buo­to­jas tu­ri jaus­ti, kad yra ver­ti­na­mas, kad pai­so­ma jo nuo­mo­nės. Vie­nas mo­ty­vuo­jan­čių veiks­nių yra li­go­ni­nės tra­di­ci­jos. Tai me­tų gy­dy­to­jo, slau­gy­to­jo rin­ki­mai, Me­di­ko die­nos mi­nė­ji­mas, Nau­ja­me­ti­nė va­ka­ro­nė, Už­ga­vė­nės ir t.t. Šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­ja­mos jau de­šimt me­tų.

- O ar lais­va­lai­kio tu­ri­te? Kaip mėgs­ta­te jį leis­ti?

- Jei­gu ge­rai su­pla­nuo­ji dar­bus, lais­va­lai­kiui lai­ko taip pat už­ten­ka. Tu­riu ke­lis šir­džiai mie­lus po­mė­gius. Tai – pa­puo­ša­lų di­zai­nas, fo­to­gra­fi­ja, ke­lio­nės. Vi­sa­da ge­ra už­si­im­ti ir vi­suo­me­ni­ne veik­la. Esu dia­be­to klu­bo „Ver­smė“ ku­ra­to­rė, da­ly­vau­ju Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų mo­te­rų aso­cia­ci­jos veik­lo­je.
 
Dosjė:

• 1981-1986 m. - stu­di­jos tuo­me­ti­nia­me Me­di­ci­nos ins­ti­tu­te.

• 1986 -1987 m. – in­ter­na­tū­ra Kau­no III kli­ni­ki­nė­je li­go­ni­nė­je.

• 1987 m. – Prie­nų li­go­ni­nės Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riaus gy­dy­to­ja.

• 1987-1992 m. – apy­lin­kės te­ra­peu­tė ir pa­aug­lių gy­dy­to­ja.

• 1992-1996 m. – Prie­nų li­go­ni­nės gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė.

• 1996 m. – Prie­nų li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jo pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nai.

• 2005 m. baig­ta Me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to Svei­ka­tos va­dy­bos ma­gist­ran­tū­ra.

• Nuo 2013 m. iki da­bar – Prie­nų li­go­ni­nės di­rek­to­rė.
 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!