Jonų ir Janinų širdis šildė artimųjų dėmesys

Gintarė Kaminskienė
2015-06-25
Sveikatos priežiūros sektoriuje dirbančių politikų bei įstaigų vadovų - Jonų ir Janinų - klausėme, kaip jie sutinka Jonines? Pašnekovai prisipažino – dažnai vardadienis tampa didesne švente nei gimimo diena.

Sveikatos apsaugos ministrės patarėja Janina Kumpienė:

- Susirenkame su giminėmis, kaimynais ir draugais, užsikuriame laužą, išsikepame šašlykų. Jei lietus lyja, maloniai padūkstame lietuje, jei mėnulis šviečia – pažaidžiame su mėnuliu. Ir paparčio žiedą surandame beveik kasmet. Labai sekasi mums. Žinoma, gaunu ir dovanėlių. Visos mielos, brangios ir malonios, kai iš širdies dovanotos. Įsimintiniausia dovana man buvo, kai mano mylimas anūkas pusę metų taupė ir sutaupė dešimt litų. O mažoji anūkėlė, įsižeidė, kad ji negali, kaip brolis, močiutei padovanoti tokios dovanos. Todėl paslapčia pagrobė ir suplėšė tuos pinigėlius. Ir anūkui buvo daug ašarų, ir manęs vos nepravirkdė, kai pasakojo, kaip prarado tiek taupytą dovaną. Užtat ją visuomet prisimenu. Kalbant apie sveikinimus nuo kolegų, ministerijoje kasmet kolektyvas gražiai pagerbia visus dirbančius darbuotojus: ir Rasas, ir Janinas, ir Jonus, ir Joanas.
 


Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius dr. Jonas Sąlyga:

- Žinoma, Jonines švenčiu ir labai džiaugiuosi, kad tai galiu daryti ne tik aš – kas galėjo pamanyti, kad ta diena taps nedarbo. Asmeniškai man Joninės – pasibuvimo su artimais žmonėmis šventė. Jaunystėje ir ryto sulaukdavau, ir ta šventė kiek kitokia būdavo, laikėmės senųjų tradicijų. Dabar švenčiame kukliau, ramiau. Žinoma, būna, kad ir per Joninių laužą pašokinėju, bet dažniau pamuzikuoju. Esu sukūręs dainą „Švento Jono naktis“, kuri skirta mano miestui Klaipėdai ir Jono kalneliui. Su šeima beveik kasmet apsilankome ant jo rengiamoje miesto šventėje, kur susirenka tikrai nemenkas būrys Klaipėdos Jonų ir Janinų.
Ir mūsų šeimoje aš ne vienintelis Jonas. Amžiną atilsį mano tėvelis buvo Jonas, mano dėdė – Jonas, mano sūnaus antrasis vardas Jonas, su varduvėmis sveikinti skubu ir dukrą Jonę. Turiu nemažai bičiulių Jonų, kuriems tą dieną norisi paspausti ranką.
Pats taip pat sulaukiu nemažai giminaičių, kaimynų ir kolegų dėmesio. Joninių rytą eidamas iš namų jau žinau, kad ant vartų taip lengvai atidaryti nepavyks, nes ant jų bus užkabintas ąžuolų vainikas. Visada staigmenų parengia ir kolegos. Anksti ryte atvykęs į darbą visada randu ąžuolų vainiku karūnuotas kabineto duris.
 
Šeškinės poliklinikos direktorius doc. habil. dr. Jonas Kairys:

- Nežinau, kaip Jonines švenčia kiti, bet aš gaunu labai daug gėlių. Anksčiau, žinoma, su draugais šią šventę minėdavome kur kas plačiau. O dabar į svečius senelio pasveikinti atskuba anūkai. Tad su šeima ir bendrauju. Ko gero, Joninės net tampa didesne švente nei gimtadienis. Tikrai daugiau dėmesio sulaukiu, tiek telefonu, tiek kitomis ryšio priemonėmis, tiek susitikus. Prisimena visi, ir kolegos. Pastarieji, gal sakyčiau, net per daug dėmesio kreipia į šią šventę. Gėlėmis „apstato“, kad kartais pagalvoju, jog tiek ir nereikia. Žinoma, ir pats skubu Jonų bei Janinų sveikinti. Nors galvoju, kad vardas nėra žmogaus nuosavybė, jį juk davė tėvai, be to, visi vardai lygiaverčiai, tačiau kurie turi tokį vardą, mano manymu, yra įpareigoti padoriai elgtis.

 

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro direktorius profesorius Jonas Valantinas:

- Joninės – graži šventė. Susiburiame su draugais. Veikiau švenčiame vardadienį negu gimtadienį. Pamenu, kartą keturis ąžuolų vainikus gavau. Tai padarė didelį įspūdį. Kiek šiemet jų bus – nežinau, tačiau, kad bent vieną gausiu, esu įsitikinęs. Jau daugelį metų Jonines švenčiu sodyboje. Niekas neįsipareigoja ir nieko nereikia kviesti, visi kasmet patys sueina. Ir viskas ten įrengta taip, kad jokio lietaus nebijome. Mat, kaip žinia, per visas Jonines lyja. Ir miegoti visiems yra kur, tad laukiu visų atvykstant.




 Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė – vyriausioji gydytoja Janina Galiauskienė:

- Jonines su šeima švenčiame praktiškai kasmet. Kuriame laužą, ruošiame patiekalus kepsninėje, jais vaišinamės. Žinoma, ir kolegos nepamiršta – visuomet pasveikina. Štai ir užvakar labai daug gėlių parsinešiau. Iš tiesų, kartais net sunku pasakyti, kada daugiau sveikinimų sulaukiu: per gimtadienį, ar per vardadienį. Tiesa, ryškių tradicijų šeimoje šiai šventei minėti neturime. Tačiau man naujiena – anūkų dvynukų sveikinimai. Jie visuomet patys maloniausi.


Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Budinti vaistinė


Seime gaivinama idėja įteisinti mobiliąsias vaistines

Seime gaivinama idėja įteisinti mobiliąsias vaistines

Seime vėl registruotas siūlymas įteisinti mobiliąsias vaistines.  
Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė sako, kad mobiliosios vaistinės būtų gera galimybė priartinti vaistų įsigijimą gy...

razinka


Sveika šeima


Kodėl mes viską skaičiuojame?

„Man dar trūksta pusantro tūkstančio žingsnių“, „per tris valandas perskaičiau 120 puslapių“, „čia tikrai daugiau nei dešimt gramų cukraus“, „šiąnakt giliai miegojau tik 4,5 valandos”, „mano grojaraštyje - jau 800 dainų“... Kai prie vakarienės stalo eili...

Pakalbėkim apie tai


Svetur


Tamsioji senatvės pusė – šiurpūs savižudybių rodikliai

Urugvajuje vyresnio amžiaus žmonių savižudybių mastas kelia nacionalinį susirūpinimą, tačiau statistiniai duomenys atskleidžia, kad Lietuvoje situacija dar kritiškesnė. Abiejų šalių ekspertai kaip pagrindines problemas įvardija nutrūkusius socialinius ryšius, vienišumą ir pagalbos trūkumą.

Redakcijos skiltis


Komentarai


Piliulė nuo vienatvės
Henrikas Vaitiekūnas Piliulė nuo vienatvės
Pasiryžę gimdyti? Niekada!
Gediminas Karoblis Pasiryžę gimdyti? Niekada!
Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti
Andrej Rudanov Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti

Naujas numeris