Pacientė Karolina: medicina prasideda nuo telefono
Karolina Švedijoje gyvena jau 16 metų ir teigia, kad norint gauti sveikatos paslaugas reikia atsiminti du telefono numerius: 112 ir 1177. „Nėra, kad nuvažiuotum į gydymo įstaigą, pasakytum situaciją, tave pasodintų ant kėdutės ir lauktum, kol prieis gydytojas. Pirmiausiai visada skambinama: kai reikia skubios pagalbos, numeriu 112, kitais atvejais – bendruoju telefonu 1177.
 
Pavyzdžiui, jei vaikas karščiuoja, telefonu papasakoji apie jo būklę ir dažniausiai išgirsti patarimą gerti vandens, paracetamolio... Mes, kitataučiai, esame pratę, kad mus turi priimti gydytojas, todėl tarp gydytojų, kiek girdėjau, sklando gandas, kad kitataučiai dažnai sutirština spalvas apibūdindami būklę.
Švedijos gydytojai neskuba skirti vaistų, intervencijų. Kartais pagalvoju, kad šalyje vyksta natūrali atranka – išlieka stipriausi, – pusiau juokais kalbėjo Karolina, tačiau pripažino, kad prireikus skubi pagalba pas ją atvyko per penkias minutes.
 
Ne visi medikamentai Švedijoje lengvai prieinami, tad daugelis emigrantų vežasi vaistus iš Lietuvos, o jei serga vaikas, konsultuojasi su lietuvių gydytojais. Karolinai buvo netikėta, kai grįžus į Lietuvą vaiką dėl temperatūros paguldė į ligoninę. „Iš pradžių net kiek išgąsdino, nes Švedijoje taip nebūna. Bet kai paguldė, padarė visus tyrimus, klausinėjo, kiek vaikas sveria, apie ankstesnius kraujo tyrimus, tačiau neturėjau ką atsakyti – ten kraujo tyrimų nebuvo darę“, – prisiminė Karolina.
 
Pasak moters, lietuviai dažnai skundžiasi, kad Švedijoje negauna pagalbos: „Mano bičiulių nuomonė taip pat negatyvi: nors skambino ir norėjo pateikti pas gydytoją dėl įvairių priežasčių, skausmų, tai padaryti buvo sudėtinga. Tiesa, kiek mes skambinome ir nusakėme situaciją, pagalbą gavome, bet reikia išsamiai papasakoti, kas yra.“
 
M.Pauliukienė: šeimos gydytojo atsakomybė – didžiulė
Prieš ketverius metus išvykti į Švediją, Sörmland regioną, Mildą Pauliukienę pastūmėjo noras išbandyti save – ji gavo netikėtą pasiūlymą ir nusprendė jį priimti. „Skandinaviškas modelis buvo tai, į ką visuomet lygiuodavomės bent jau šeimos medicinoje, – sako apie dvidešimt metų šeimos gydytoja Lietuvoje dirbusi pašnekovė. – Panorau, sužinoti, kaip tas pasaulis, apie kurį teko dažnai girdėti, atrodo iš tikrųjų.“
 
Iki tol švediškai nemokėjusi M.Pauliukienė pusmetį lankė intensyvius kursus Lenkijoje ir išlaikė kalbos egzaminus C1 lygiu, kuris reikalingas licencijai gauti. Darbo pradžią Švedijoje ji vadina švelnia: „Administracija ir kolektyvas supratingai reagavo, kad esu kitatautė, pusmetis buvo skirtas apmokymams, susipažinimui su poliklinikos rutina, sveikatos sistema, tad visiškai nejutau diskomforto.“ Iš pradžių per dieną pašnekovė turėdavo nuo vieno iki trijų pacientų, o jų skaičių didino po truputį, pagal savo galimybes. Po trijų mėnesių M.Pauliukienė pradėjo dirbti visa apimtimi. Pacientų skaičius svyruoja nuo 7 iki 10 per dieną, kiekvienam skiriant apie 15-20 minučių. „Sudėtingesniais atvejais, kai žmogus turi negalią, konsultacijai skiriama valanda“, – pasakojo ji.
 
Švedijoje sveikatos sistema decentralizuota ir kiekviename regione savos taisyklės. „Mano poliklinikoje darbo laikas skirstomas į tris dalis. Pirmiausiai vyksta telefoniniai kontaktai, tada pacientų priėmimas, o galiausiai administracinis darbas, per kurį įvertinami tyrimų rezultatai, rašomi laiškai pacientams“, – vardijo pašnekovė. Darbo valandos trunka nuo 8  iki 17 val., skirta valanda pietums ir dviem kavos pertraukoms po pusvalandį, per kurias bendraujama su kolegomis. „Jei jose ilgiau nedalyvauji, pas tave užeina, klausia, ar gerai jautiesi – ten tai svarbu“, – sakė M.Pauliukienė.
 
Švedijoje šeimos gydytojui tenka didelė atsakomybė, jis turi žymiai platesnį tyrimų spektrą, nepalyginamai geresnes diagnostikos galimybes. „Turime galimybę skirti biocheminius, genetinius tyrimus, kurie Lietuvoje prieinami tik trečio lygio ligoninėse, – sakė M.Pauliukienė ir pridūrė, kad norint pacientą siųsti konsultacijos pas specialistą siuntimas turi atitikti reikalavimus, būti atlikti tyrimai, tiksliai suformuluotas tikslas. Kilus abejonių šeimos gydytojas gali pats pasikonsultuoti su specialistu telefonu nesiunčiant paciento.
 
Eiles mažinti padeda metus galiojantys receptai lėtinėms ligoms, nedarbingumo skyrimo tvarka. „Jei susergi, pirmą dieną Švedijoje užtenka informuoti darbdavį ir tik antrą savaitę prašoma gydytojo pažymos. Pažyma socialiniam draudimui iš gydytojo keliauja tik po dviejų savaičių. Krūvį nuima ir tai, kad sunegalavus kreipiamasi specialiu numeriu, kur suteikiama žodinė konsultacija“, – pasakojo pašnekovė ir teigė, kad jos regione ketinama dar plėsti nuotolinių konsultacijų apimtis.
Ji pastebi ir farmacinės kultūros skirtumus. „Lėtinėms ligoms gydyti naudojami paprasti vaistai, be įmantrių firminių pavadinimų. Vaistų komitetas išleidžia rekomendacijas, kurių turi laikytis ir jei nukrypsi, įsijungia kontrolės mechanizmai. Farmacininkas tikrina dozes, suderinamumus, jei kas neatitinka, skambina gydytojui ir klausia, ar neįsivėlė klaida“, – komentavo M.Pauliukienė.
 
Ji teigė, kad skiriasi lietuvių ir švedų visuomenės, nes pastaroji absoliučiai pasitiki medikais. „Švedijoje slaugytojos kompetentingai įvertina skundą, pakonsultuoja ir sprendžia dėl paciento registracijos poliklinikoje. Pas mus ši grandis nuvertinama, o ji padaro masę darbo medicinos sistemoje. Švedai nebėga dar pas penkis gydytojus patikslinti diagnozės, o turėdami informaciją, ką daryti, jos griežtai laikosi. Valstybe, valdžios institucijomis švedų pasitikėjimas taip pat labai didelis“, – konstatavo M.Pauliukienė.
 
Ji apibendrina, kad Švedijoje pasijuto tikra gydytoja. „Reikėjo save pamiklinti medicinos srityje gan nemažai: juk ten milžiniškos diagnostikos galimybės, ir jei nori ko nors daugiau, nei darei Lietuvoje, reikia ir paprakaituoti, – šypsojosi M.Pauliukienė. Vis dėlto fantastinėmis darbo sąlygas Švedijoje vadinanti Milda svarsto grįžti į Lietuvą – čia likusi šeima: „ Tikiu, kad įgytą patirtį galėsiu pritaikyti ir gimtojoje šalyje.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!