Penkios minutės prieš audrą 
Gydytoja pasakoja, jog priimti sprendimą palikti metukų dukrelę auklės priežiūrai ir sugrįžti į darbą nebuvo lengva. „Prieš ateidama dirbti svarsčiau, kad tik taip galiu save labiau realizuoti. Tada net neįtariau, kas manęs netrukus laukia. Bet, kad jau patekau į traukinį - tai patekau“, - sako prieš mėnesį prie ligoninės kolektyvo prisijungusi J.Aleksaitė.
Gydytoja ne tik pateko į pandemijos epicentrą, bet ir stengiasi į kovą su koronavirusu sutelkti 40 žmonių kolektyvą.
„Nervų sistemai tai tikrai didelis išbandymas. Atmosfera ligoninėje - kaip penkios minutės prieš audrą, - sako ji  - Norisi užtikrinti maksimaliai saugias darbo sąlygas sau ir personalui: kad mokėtų naudotis turimomis priemonėmis, nepervargtų, neparsineštų infekcijos namo.“
 
Namų fronte - vyras
Jei darbe viskas priklauso nuo kolektyvo susitelkimo ir aplinkinių atjautos, neparsinešti infekcijos namo - užduotis ne iš lengvųjų. Kaip ir sustyguoti buities ir motinystės rūpesčius.
„Prižiūrėti vaiką padeda vyras. Taip pat ir auklė, tačiau dėl jos labai baiminamės, kad neperneštume vieni kitiems viruso. Taigi daugiausia darbų dabar tenka perimti vyrui. Jis dar niekada tiek nedalyvavo vaiko gyvenime kaip dabar. Chaoso, žinoma, daug. Reikia ne tik vaiku rūpintis, bet ir paties darbais, buitimi. Pati keliuosi į darbą penktą valandą, grįžtu septintą vakaro ar vėliau. Niekas dabar nebeskaičiuojame nei viršvalandžių, nei kitų dalykų“, - sako J.Aleksaitė.
Klausiu, o kaip atsipalaiduoja grįžusi namo?
„Meditacija. Tai vienintelis dalykas, kuris šiuo metu gelbsti ir padeda bent šiek tiek atsipalaiduoti. Kai kam, žinau, padeda viskis, bet pačiai šitas būdas mažiau priimtinas“, - sako ji.
 
Planas B – nakvynė draugų namuose
Planą B Justina sako jau pasiruošusi. Jei tektų kelias savaites karantinuotis, pasinaudotų draugų siūlymais apsistoti jų bute. Žodžiu, pagalbos iš šalies nemažiau nei iššūkių.
„Apsaugos priemonių turime ribotai, tad jei turėčiau kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu, nereiškia, kad galėčiau dvi savaites būti namuose su šeima ir ten karantinuotis. Ši perspektyva, esant mamai, man turbūt baisiausia“, - prisipažįsta moteris.
Vis dėlto nors gydytojo profesija pandemijos laikotarpiu pareikalauja ne tik susitelkimo, bet ir šeimos gerovės, Justiną guodžia viena – tai savęs įprasminimas: „Tiek kolegos, tiek aš rinkdamiesi gydytojo specialybę negalvojome, kad bus lengva. Suprantame, kad čia yra ir šviesių, ir tamsių pusių. Tie, kas renkasi specialybę, kuri būtų dėkinga tiek materialine, tiek psichologine prasme, tikrai neturėtų rinktis medicinos. Gydytojai dirba tenorėdami padėti žmonėms. Tai - didžiausia paskata mums.“
Paklausta, ar nežeidžia tai, kad nemažai žmonių, dėl kurių taip stengiasi, nepaiso karantino ir parduotuvėje toliau apsipirkinėja kaip prieš šventes, Justina sako, jog tai skaudina. Ji stengiasi nuo tokių minčių ir informacijos tiesiog atsiriboti: „Neinu į parduotuves. Bijau, kad psichologiškai bus per sunku tą pamatyti.“
 
Sujaudino aplinkinių geranoriškumas
„Pastarosiomis dienomis mane vis iš naujo sujaudina aplinkinių geranoriškumas: skyrių vedėjai ateina pasitarti, kaip organizuosim darbą, ką jie mums, priėmimui, galėtų padėti, kad būtų lengviau; draugai atveža tuščių namų raktus, kad turėčiau kur apsistoti, jei bus blogai ir per daug rizikinga grįžti namo; kolegė važiuoja per visą Lietuvą iki Latvijos sienos parsivežti kitos susirgusios gydytojos; #jurgisirdrakonas atveža maisto; derinam planą, kaip pasidalinti krūviu tarp priėmimų. Gydytojai, nepaisant sunkių darbo sąlygų ir nedidelio užmokesčio, vis tiek sutinka padirbti dar ir papildomai“, - socialinėje paskyroje Facebook dalinasi išgyvenimais Vilniaus miesto klinikinės ligoninės 2-ojo priėmimo – skubios pagalbos skyriaus vedėja gydytoja Justina Aleksaitė.