- Vaikams vis dažniau diagnozuojamas autizmas. Galime įvardyti to pagrindinę priežastį?
- Su autizmu susiduriama visame pasaulyje, tačiau nurodyti konkretų sergamumo mastą būtų sudėtinga. Kiek dėmesio skiriama autizmo spektro sutrikimams, priklauso nuo valstybės ekonominio pažangumo lygio. Visgi sutariama, kad dabar yra nustatoma daugiau atvejų ir manoma, kad taip yra dėl pagerėjusios diagnostikos. Taip, yra žmonių grupių, kurios įsitikinusios dėl tam tikrų autizmą sukeliančių priežasčių. Vis dėlto turime pripažinti tikrovę, kurią byloja moksliniai tyrimai. O tiesa ta, kad vis dar yra daug nežinomųjų, kodėl susergama autizmu. Žinome, kad tai - negalios spektras. Taigi gali būti, kad šį sutrikimą lemia ne viena priežastis. Intensyviai bandoma surasti ir autizmo geną. Visgi kartais atrodo, kad nelabai suprantama, kokia sudėtinga yra genetikos tema. Greičiausiai niekada nerasime vieno geno, dėl kurio kyla autizmo spektro sutrikimas, bet, be jokios abejonės, ir toliau ieškosime atsakymo.
 
- Nemažai tėvų autizmo atsiradimą sieja su skiepais...
- Yra žmonių, kurie tuo visiškai įsitikinę. Natūralu, jog jei iki tol normaliai besivysčiusio vaiko raida staiga sutriko ir išgirstama autizmo diagnozė, bus bandoma išsiaiškinti, kas konkrečiai nutiko tuo momentu. Pavyzdžiui, įvyko tėvų skyrybos, persikelta gyventi į naujus namus, vaikas buvo paskiepytas ar jis staiga susirgo, stipriai karščiavo. Tačiau nėra aiškių įrodymų, pasaulinio lygio tyrimų, kad galėtume tarp to matyti priežastinį ryšį. Taip, neretai toks sutapimas yra, vis dėlto žmonėms labai sunku atskirti, kuo tam tikras įvykių sutapimas skiriasi nuo priežastinio ryšio. Tai - sudėtingas ir emocionalus klausimas.
 
- Autizmo diagnozė šeimai neretai nuskamba kaip nuosprendis.
- Kai kurie tėvai išgyvena itin stiprų netekties jausmą – ne dėl to, kad nemylėtų vaiko, bet siekdami jam geriausio gyvenimo. Todėl jie nesėdi rankų sudėję – skuba informacijos ieškoti internete. Tačiau kaip išsirinkti intervenciją, jei niekada nesi to daręs? Tad tėvai tampa pažeidžiami. Jungtinėje Karalystėje turime programą „Early bird“. Tai - kokybiškos informacijos šaltinis, prie kurios užtikrinamas prieinamumas tėveliams, išgirdusiems šią diagnozę. Nors Nacionalinė sveikatos sistema susiduria su dideliais finansiniais iššūkiais, yra tam tikri politiniai sprendimai, kuriuose nurodoma, kad tokia informacija turi būti prieinama. Ir tai bent jau pirmas žingsnis.
 
- Kaip geriausiai galima padėti tokiems vaikams?
- Iš dalies didžiausi iššūkiai yra ekonominiai. Autizmu sergantiems vaikams taikoma intervencija turi būti pakankamai specializuota, prieinama ir įperkama. Galima sukurti specializuotą modelį, suburti geriausius specialistus ir sudaryti sąlygas su vienu vaiku dirbti daug valandų. Be jokios abejonės, tam vaikui pasisektų. Bet kaip visi kiti? Todėl reikalinga pusiausvyra, būtina siekti kokybės ir parengti tokį mokymą specialistams, kuris būtų pagrįstas žiniomis, ir siekti tuo pasidalinti su kuo daugiau žmonių. Tikrai neturime visų atsakymų, bet turime tokių strategijų, metodų, intervencijų, galime tuo pasidalinti ir pabandyti pritaikyti prie Lietuvoje esančios situacijos. Lūkesčiai yra įvairūs, dalyvauja įvairūs profesionalai, kiekvienas turi sukaupęs skirtingą informacijos lygį ir nėra vieno metodo, kurį galėtum paimti nuo lentynos bei pasakyti, kad tai tiks kiekvienam vaikui. Tai turi būti grįsta pokalbiu, diskusija. Svarbus ir įsipareigojimas teikti pagalbą ilgu laikotarpiu. Autizmo gydymo nėra, kalbame apie ugdymą, procesą visą gyvenimą. Didžiausia bėda, jei sutrikimas vaikui yra tik diagnozuojamas ir netaikoma jokių metodų. Tuomet tėvai paliekami likimo valioje.
 
- Ką pastebėjote vesdama mokymus – skiriasi rūpesčiai, kuriais gyvena autizmu sergantį vaiką Lietuvoje auginantys tėvai, specialistai?   
- Labai nesunku pastebėti, kad tie klausimai, kurie aktualūs Lietuvoje, aktualūs ir Jungtinėje Karalystėje. Visi norime suprasti, kokie būdai yra tinkamiausi ir geriausi taikyti vaikams su autizmo spektro sutrikimais. Todėl buvo nesunku apsispręsti atvykti antrojo vizito į Lietuvą. Mane pakvietė „Lietaus vaikai“. Jaučiuosi šiltai priimta. Pastebėjau, kad turite puikių – talentingų ir užsidegusių – specialistų. Taigi mes tiesiog dalinamės strategijomis, tokia yra pradžia. Labai daug laiko skiriu praktiniams mokymams, nes norėčiau, kad jaunesnioji karta pradėtų darbą jau turėdami tiek žinių, kiek esu jų sukaupusi. Nuėjome nemažą kelią, daug kas keičiasi, bet dar daug ką yra nuveikti.
 
- Kaip susidomėjote šia sritimi?
- Mano pirmoji darbo vieta buvo specializuota, žmonėms su protiniais sutrikimais skirta įstaiga. Ligoninėje buvo šeši šimtai pacientų – nuo kūdikių iki garbaus amžiaus. Kai kurie ten praleido visą gyvenimą. Toje įstaigoje buvo mokykla, į kurią ėjo vaikai, turintys mokymosi sutrikimų. Man kilo klausimas, kodėl to nedarė vaikai autistai. Taip susidomėjau, ką būtų galima čia nuveikti. Dabar atrodo nesąmonė, bet studijuojant logopediją mūsų programoje nebuvo informacijos apie autizmo spektro sutrikimus. Kai buvau jauna, man vis sakydavo, kad vis tiek autisto gyvenime nesutiksiu. Bet yra priešingai. Reikia suvokti, kad nepriklausomai nuo to, kokio sunkumo autizmo spektro sutrikimas žmogui diagnozuotas, jis gali gyventi kokybišką, laimingą gyvenimą. Galbūt šie žmonės gyvens šiek tiek kitaip, bet bent nebus visam gyvenimui izoliuoti įstaigoje. Tai nebūtinai blogas dalykas, bet labai atskiriantis.

---

 
Trumpai
Logopedės-specialiosios pedagogės diplomas – Karališkoji logopedijos kolegija (RCSLT), registruota Sveikatos profesijų taryboje; diplomas Karališkos menų draugijos (RSA): specifiniai mokymosi sutrikimai; specializacijos pažymėjimas: mokiniai su ASS. Dirbo su šimtais vaikų, turinčių ASS, įgyvendino mokymo programas tiek specialiose, tiek bendro ugdymo mokyklose, dirbdama kartu su pedagogų komandomis. Mokymų metu pristatyta programa „Attention Autism“ skirta dėmesio sutelkimo, komunikacijos ir socialinių įgūdžių ugdymui.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!