„Kad suprastumėte mano istoriją, turiu papasakoti ir priešistorę, – pradėjo pokalbį Algimanta. – Viskas prasidėjo nuo ilgo streso. Esu vieniša mama, kai sūnui buvo vienuolika, vakare einantį namo jį užpuolė ir sumušė, vaikas buvo paguldytas į ligoninę.“
Greitai paaiškėjo, kad smurtautojas buvo pažįstamas jaunuolis su stipriu užnugariu. „Siekdama įrodyti jo kaltę teisme patyriau didžiulį psichologinį spaudimą, buvo net bandoma kelti motinystės teisių klausimą. Galiausiai jis pripažintas kaltu“, – pasakojo Algimanta.
 
Nors įgyvendintas teisingumas pagaliau leido baigtis šiai istorijai, prasidėjo kitos bėdos – sušlubavo Algimantos sveikata: „Man pradėjo kartotis tachikardijos priepuoliai. Staiga pradėdavo labai dažnai plakti širdis, drebėti rankos, jos tapdavo šaltos kaip ledas.“ Ji gėrė vaistus nuo spaudimo, raminamuosius, tačiau priepuoliai kartojosi. „Aš labai gąsdindavau sūnų, kuris pamatęs mane baltą kaip popierius kviesdavo greitąją. Ji atvažiuodavo, nuveždavo į ligoninę, tačiau nieko neradus išleisdavo namo“, – pasakojo moteris. Ji išgirdo įvairių patarimų – nuo to, kad čia normalūs simptomai prieš prasidedant menopauzei, iki to, kad vertėtų susirasti vyrą.
 
„O man buvo vis blogiau ir blogiau. Jei iš pradžių priepuoliai užeidavo kelis kartus per savaitę, galiausiai ėmė kartotis kasdien, – skundėsi pašnekovė. – Įsivaizduokit: kai po patirtų išgyvenimų galėjau pradėti gyventi, paaiškėjo, kad gyventi neina.“
 
Šeimos gydytojas girdėdamas moteris problemas siūlė ir toliau gerti vaistus nuo spaudimo. „Galiausiai šiaip ne taip išprašiau siuntimo pas kardiologą. Išgirdęs, kas su manimi vyksta, kardiologas paklausė, ar neturėjau didesnių pergyvenimų. Išklausęs istoriją, paaiškino, kad mano organizmas nesupranta, jog pavojus jau praeityje ir toliau išskiria streso hormonus. Paskyrė antidepresantų paaiškinęs, kad reikia nuraminti organizmą“, – pasakojo Algimanta.
 
„Praėjo gal pora mėnesių, kol priepuoliai baigėsi, tačiau kai žinai, kas vyksta, visiškai kitaip reaguoji – nesureikšmini, nes tiesiog supranti, kad tai praeis“, – apibendrino pašnekovė, kuri vaistus geria dvejus metus ir jau nemindo medikų slenksčio.

---

 
Interviu su specialistu
Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė:
 
- Ar sunkios, psichiką sukrečiančios gyvenimiškos problemos, kurios užsitęsia, gali išprovokuoti depresiją?
- Na, gyvenimiškos problemos paprastai psichikos nesukrečia, ją labiau sukrečia staigūs, netikėti įvykiai, išeinantys už kasdienybės ribų. Tačiau ilgą laiką trunkančios gyvenimiškos problemos gali išsekinti adaptacines žmogaus galimybes ir kai kuriais atvejais lemti depresijos atsiradimą. Pati depresija, kaip ir daugelis psichikos sutrikimų, yra įtakoti biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių, kurie sąveikauja tarpusavyje. Taigi, net ir nedidelio intensyvumo, bet ilgalaikiai traumuojantys faktoriai gali sukelti psichikos sutrikimus, įskaitant ir depresiją.
Yra žmonių, kurie turi didesnį atsparumą „gyvenimiškoms problemoms“, yra tokių, kurie pasižymi mažesniu atsparumu. Ką galima daryti? Turėti tvarką ir gerovę psichologinėje, biologinėje ir socialinėje sferoje. Kalbant apie biologinę, įtakos turi gretutinės ligos (pavyzdžiui, nutukimas, cukrinis diabetas ir t.t.), vartojamos psichoaktyviosios medžiagos. Psichologinė – tai asmenybės ypatumai, reakcija į stresą ir įveikos būdai, kurie dažniausiai susiformuoja jau vaikystėje ir gan sunkiai keičiami, santykiai ir t.t. Socialiniai – darbo ar šiaip užimtumo turėjimas, socialinių garantijų buvimas. Taigi, tvarkantis su šiomis trimis priežasčių grupėmis galima tam tikra apimtimi gali turėti įtakos tiek ligos atsiradimui, tiek sveikimo procesui.
 
- Kardiologas moteriai paaiškino, kad nors sunkus gyvenimo etapas baigėsi, organizmas ir toliau išskiria streso hormonus. Ar panašių atvejų pasitaiko? Ar jie gydomi antidepresantais?
- Tai gan supaprastintas paaiškinimas, tačiau manau, kad to tikrojo paaiškinimo specialaus išsilavinimo neturintis žmogus ir nesuprastų. Paprastesnis pavyzdys galėtų būti toks: kiekvieną dieną po dvi valandas aštriu daiktu krapštai tą pačią vietą. Pamažu atsiranda žaizda, po to ji negyja, dar gali prisidėti infekcija, ir žaizda pūliuoja. Nutraukus odos, o vėliau ir žaizdos krapštymą, ji neužgyja, o procesas tęsiasi ir toliau. Panašiai yra ir su ilgalaikio streso poveikiu: net jam praėjus, kai kurie dalykai tęsiasi toliau. Kartais tai gali būti depresija. Tokių atvejų pakankamai daug; gyvenime įprastai yra nemažai streso, o tai, ką vertiname kaip stresą ir kaip su tuo tvarkomės, kaip jau minėjau, yra skirtingus asmenis veikia skirtingai. Nepriklausomai nuo to, kas sukėlė depresiją, ji gydoma antidepresantais, tačiau reikia dirbti ir su kitomis sritimis, tai yra su psichologiniais ir socialiniais aspektais. Todėl psichoterapija – individuali, grupinė, šeimos – gali būti naudinga ir yra labai pageidautina. O taip pat mokymasis tinkamai tvarkytis su stresu, psichologinio atsparumo didinimas ir panašūs dalykai.
 
- Kaip turėtų elgtis pacientai, kuriems antidepresantus išrašė ne psichiatras? Ar reikėtų vis dėlto pasikonsultuoti su šiuo specialistu?
- Atlikti diferencinę diagnostiką, atpažinti depresiją gali ne tik psichiatrai. Ar specialistas, šeimos gydytojas gali išrašyti atitinkamą antidepresantą, priklauso nuo jų medicininės normos. Manyčiau, kad konsultacija su psichiatru gali būti naudinga, ypač siekiant gauti kompleksiškesnę pagalbą. Psichiatras ne tik skiria medikamentinį gydymą, bet ir paskiria psichoterapiją. Be to, jis gali koreguoti gydymą, jei toks poreikis yra, kontroliuoti gydymo trukmę. Taigi rekomenduočiau aplankyti ir psichiatrą, net jei kito specialisto paskirtas gydymas yra efektyvus. Minėtu atveju, manau, psichiatro konsultacija būtų naudinga ir tuo, kad pagerintų žmogaus introspekciją, savęs supratimą: vis dėlto moteris kreipėsi į kardiologus, o ne į psichiatrus, vadinasi, ji nė nemanė, kad patiria kokį nors psichikos sutrikimą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!