- Kaip karantinas pakoregavo jūsų, psichoterapeutų ir psichiatrų, darbo pobūdį?
- Mes dirbame internetu. Juk yra įvairios programos, kuriomis naudojantis galima dirbti su žmonėmis ir daugeliui tai iš tikrųjų duoda nė kiek ne mažesnę naudą negu tiesioginis darbas kabinete. Netgi esu skaitęs vieno itin patyrusio amerikiečių psichoterapeuto straipsnį, kur jis rašo, kad ši epidemija pakeis mūsų supratimą apie psichoterapiją apskritai. Daugeliui pacientų nebereikės važinėti pas psichoterapeutą, sėdėti priėmimo kambaryje laukiant savo eilės, o tiesiog bus galima dirbti iš namų ir gauti tokią pačią naudą. Buvo įrodyta, kad internetinė psichoterapija savo rezultatais nė kiek ne prastesnė, jeigu ji tinka abiem terapijos dalyviams – ir psichoterapeutui, ir pacientui.
 
- Kaip jūs pats jaučiatės su pacientu bendraudamas internetu, kai turbūt ne visuomet galite matyti ir žmogaus akis?
- Kodėl nematau akių? Mes esame susijungę vaizdu ir garsu, todėl aš juos matau. Žinoma, matau gerokai mažiau žmogaus, negu tuomet, kai jis sėdi mano kabinete. Bent kol kas komfortiškiau jaučiuosi turėdamas su žmogumi tiesioginį kontaktą. Bet pasipraktikavus ir pasimokius, iš tikrųjų galima visai neblogai dirbti ir internetu.
 
- Ar jūsų grafikas šiuo metu įtemptas?
- Ne, grafikas kol kas neįtemptas. Virtualiai bendrauti pasiūliau tiems pacientams, kurie pas mane lankėsi anksčiau – į tokį galimą darbo būdą atsiliepė pusė jų. Kuriems virtuali konsultacija nelabai patiko, sutiko palaukti karantino pabaigos. Taigi dabar turiu daugiau negu trečdalį pacientų, su kuriais anksčiau dirbau akivaizdžiai, o dabar - internetu. Sulaukiu ir prašančiųjų pagalbos, jau žinant, kad tai bus internetinė konsultacija.
 
- Kaip suprantu, per virtualias konsultacijas žmonės išreiškia nerimą dėl koronavirusinės infekcijos keliamos grėsmės?
- Be jokios abejonės, taip. Išreiškia ne tik nerimą, bet ir nepasitenkinimą karantinu bei su tuo susijusiais apribojimais. Žmonės galbūt labiau nerimauja dėl vyresnio amžiaus artimųjų, kurie tikrai yra rizikos grupėje. Jaunesni bijo už tėvelius ar senelius. Tai – ką pakeitė žmonių savijautoje šis virusas ir su juo susiję įvairiausi pavojaus šaltiniai, kurie yra nauji. O daugiau kokių nors ypatingų naujovių neatsirado.
 
- Taigi patarkite, kaip šio viruso grėsmės akivaizdoje suvaldyti, susitvarkyti su kylančiu nerimu ir netgi panika?
- Suvaldyti jau dabar nebeišeis. Man patiko vieno amerikiečių imunologo, kuris kalbėjo per CNN apie vakcinos kūrimą, mintis. Jis pasakė, kad iš tikrųjų be pusantrų dvejų metų jos nebus ir su tuo reikia tiesiog susitaikyti. Bet yra visai kitas dalykas, kad per tą laiką nerimas yra visiškai natūralus. Vienintelis dalykas, ką mes galime padaryti, turime išmokti prisijaukinti nerimą, nes jis bus ir niekur jo nepadėsime.
 
- Kaip žmogus jaučiasi karantino metu uždarytas namuose tarp keturių sienų – it kalėjime? 
- Pirmas dalykas, kurį turime suprasti, kad niekas mūsų neuždarė, neprirakino ir neapribojo laisvės. Mes patys suprantame, kad tai padeda ir man, ir artimiesiems. Padeda pralaukti, kol baigsis galima infekcijos viršūnė, pikas, tuomet medicinos tarnybos bus mažiau perkrautos. Vadinasi, jeigu aš ir susirgsiu, o dauguma mūsų, kaip žinia, šiuo virusu sirgsime anksčiau ar vėliau, jau bus galima geresnė pagalba, o krūvis medikams, kurie mane gydys, bus žymiai mažesnis. Vadinasi, sveikatos priežiūros įstaigose gydymo kokybė bus ženkliai geresnė. Taigi, šis karantinas turėtų būti suvoktas kaip savisauga, o ne kaip kalėjimas ar prievarta.
 
- Ar per karantiną paūmės psichikos sutrikimai, o jam pasibaigus – galbūt pacientai užplūs psichiatrijos ligonines?
- Paskui gali kilti bėdų. Nustatyta, kad po vienos paskutiniųjų, tai yra SARS epidemijų, kai keliose šalyse buvo įvestas karantinas, potrauminio streso sutrikimo sindromą turėjo dvidešimt - dvidešimt penki procentai žmonių, išbuvusių izoliacijoje ilgesnį laiką. Tad, norime ar nenorime, po karantino tam tikras pasekmes psichikos sveikatai tikrai jausime.
 
- Taigi, ką veikti namuose dar kelias savaites, juolab žmonės jau dabar skundžiasi, kad baigia išeiti iš proto?
- Visų pirma – dirbti. Todėl, kad visi mes, kurie turi sėdėti namie, nesame išvykę iš darbo, nesame apriboti kūrybiniame veikime ir turime iš tiesų susikurti rutiną, kuri padėtų šį laiką išgyventi. Tai yra labai aiškaus laiko darbui, laisvalaikiui, bendravimui su artimais žmonėmis ir taip toliau atskyrimas. To reikia mokytis. Tai - naujos neįprastos mums rutinos sukūrimas.
 
- Jūs pats laikotės karantino?
- Be abejonės, nes priklausau rizikos grupei ir visai nenoriu greičiau nukeliauti pas Abraomą, negu galėčiau.
 
-Kada paskutinį kartą buvote išėjęs į lauką?
- Lauke buvau gal prieš keturias dienas, kai išnešiau šiukšles.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!