- Vakar, trečiadienį, Jūsų vadovaujamame centre atidarytas antrasis Lietuvoje donorinis motinos pieno bankas. Tokie bankai pasaulyje egzistuoja jau daugiau kaip šimtą metų, kodėl mūsų šalies mažyliams jų reikėjo laukti taip ilgai?
- Apie banko, kuriame pagal visus standartus būtų surenkamas ir saugomas patikrintų donorių pienas, atidarymą galvojome mažiausiai penkiolika dvidešimt metų. Tačiau įgyvendinti idėją ne taip lengva – reikia nemažų investicijų, specialios įrangos. Taigi reikėjo subręsti. Viena vertus, procesą aktyviau išjudino išaugę neišnešiotų naujagimių, kuriems pirmiausia ir prireikia donorinio pieno, išgyvenamumo rodikliai.
 
Maitinami ne žindyvės pienu, o karvės pieno mišiniais kūdikiai susiduria su žymiai daugiau sveikatos problemų. Kita vertus, tai buvo ir tam tikras sveikų ambicijų klausimas – Lietuva iš visų Europos Sąjungos šalių kartu su Rumunija, Latvija buvo vienintelės, neturinčios tokio banko.
 
- Neišnešiotų naujagimių išgyvenamumo srityje šiandien ne tik neatsiliekame, bet lenkiame kai kurias Europos šalis. Kokie dar laukia iššūkiai?
- Prieš dvidešimt trisdešimt metų išgyvendavo vos vienas kitas neišnešiotas naujagimis, dabar, atvirkščiai, – nelaimingi atvejai daugiau yra atsitiktinis dalykas. Anksčiau gimę mažesni nei kilogramo svorio (ar iki 28 savaičių) išvis būdavo registruojami kaip negyvagyviai. Perėjimas prie PSO siūlomų kriterijų iš esmės pakeitė ne tik mūsų statistiką, bet ir požiūrį. 
 
Tie, kuriuos anksčiau nurašydavo kaip gimusius negyvus, tapo piliečiais, kuriems reikia suteikti sveikatos paslaugas. Didžiausias iššūkis šiandien – užtikrinti, kad kūdikis toliau normaliai augtų. Vienas pirmųjų žingsnių tai įgyvendinant – siekis, kad visi naujagimiai, ypač pažeidžiamiausi, gautų tik motinos arba donorinį pieną. Šis maistas nulemia geriausias sąlygas naujagimio smegenims formuotis, padedantis išvengti nutukimo, įvairių alergijų ateityje ir kt.
 
- Nesiskundžiate technologijų stygiumi?
- Jau daug metų Lietuva gali pasigirti žemiausiu gimstančių neišnešiotų naujagimių skaičiumi ne tik Europoje, bet pasaulyje. Pas mus tokie atvejai siekia maždaug penkis procentus, kai, pavyzdžiui, JAV – dešimt vienuolika. Nežinia, gal kokios nors įtakos tam turi anatominės ypatybės. Be abejo, žymiai pagerėjo akušerinė pagalba, antenatalinė priežiūra. Praktiškai turime visas galimybes padėti išgyventi pačios sudėtingiausios būklės naujagimiams. Turime visas technologijas, kurios šiandien taikomos moderniausiuose pasaulio intensyviosios terapijos skyriuose.
 
Stengiamės esant galimybei naudoti kuo mažiau invazyvius metodus. Dabar pasaulyje populiarėja „minimal handling“ filosofija – kuo mažiau prie naujagimio lendama, tuo daugiau šansų jam išgyventi. Aišku, tam tikras palaikymas reikalingas, bet kuo mažiau kateterių, vamzdelių naudojama, tuo mažesnė tikimybė, kad susiformuos komplikacijos dėl mūsų pačių gydymo.
 
- Aukštą pagalbos nėščiosioms lygį rodo ir tai, kad jau dalinamės savo patirtimi. Buvote vienas tų, kuris ruošė ir diegė perinatologijos programą mūsų šalyje, o šiais klausimais konsultavote ir kitų posovietinių valstybių vyriausybes.
- Gyvenimas sukasi spirale. Prieš kurį laiką sėmėmės žinių iš pas mus atvykdavusių švedų, danų, amerikiečių, vokiečių, patys važinėdavome. Paskui atėjo laikas, kai gali žiniomis dalintis su kitais. Buvau Azerbaidžano, Kirgizijos, Uzbekijos sveikatos ministerijų ruošiamų nacionalinių vaiko ir motinos programų konsultantas. Ypač vertinga, kad jiems galime patarti, ko nereikėtų daryti. Tam tikra prasme tampame tiltu tarp Vakarų ir Rytų posovietinės erdvės šalių medicinos. Šiose šalyse mus žymiai lengviau supranta dėl panašaus mentaliteto. Jie mūsų dažnai labiau laukia atvažiuojant nei britų ar amerikiečių.
 
- O ar yra kam žinias perduoti savo šalyje? Nestinga norinčiųjų mokytis šios itin specifinių žinių reikalaujančios specialybės?
- Licenzijuotų neonatologų dabar turime daugiau nei šimtą. Tai nėra daug, tačiau dėl emigracijos labai sumažėjo ir gimdymų skaičius. Juo labiau, kad, pavyzdžiui, rajoninėje ligoninėje užtikrinti normalaus fiziologinio gimdymo ir išnešioto naujagimio priežiūrą gali akušeris ginekologas ar net pediatras. Taigi neonatologai daugiausia paklausūs yra tik penkių didžiųjų miestų ligoninėse.
 
Viena aišku, reikalingas specialistų „atjauninimas“. Tačiau atsiranda kita bėda – ne vienas jaunosios kartos neonatologas jau išvažiavo ir gauna penkis šešis kartus didesnį atlyginimą. Prievarta tų žmonių tikrai nesulaikysi, galima įvesti įsipareigojimą grąžinti pinigus už mokslą, tačiau iš esmės reikėtų ieškoti kitų būdų. O kol kas absoliučiai nieko nedaroma. Tad esant tokiam valstybės požiūriui į jaunus specialistus nereikia stebėtis jų atitinkamu elgesiu.
 
- Dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad neonatologo specialybė – išskirtinai moteriška. Vakarų šalyse net aštuoniasdešimt penki procentai šios srities specialistų yra vyrai, pas mus jiems suskaičiuoti pakaktų rankos pirštų.
- Neonatologija nėra ta sritis, kur švelni moteris kūdikį gydo užkalbėjimais ir užglostymais. Tai labai sunki, daug sveikatos atimanti profesija, reikalaujanti sukaupti itin platų informacijos spektrą. Jei konkrečios srities specialistui reikia išmanyti vieną kurį organą, prieš mūsų akis atsiduria visas kūdikis, susiduriama ne tik su sunkiomis ligomis, bet ir įgimtais defektais. Tačiau niekada nesigailėjau pasirinkęs šią profesiją, jei reikėtų, neabejodamas rinkčiausi tokį patį kelią.
Be to, neonatologija labai jaunas mokslas ir viena moderniausių medicinos atšakų. Čia sutelktos visos aukščiausios technologijos, kurių dauguma vėliau perėjo į suaugusiųjų ar vyresnių vaikų praktiką.

---

 
Tarp kitko
Parama pirmajam Lietuvoje motinos pieno bankui Kaune įsteigti buvo renkamos neišnešiotukų mamas subūrusios asociacijos „Padedu augti“ iniciatyva „Sveika pradžia – mamos pieno laše“.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!