- Lietuvoje neseniai įkurtas pirmasis pieno bankas. Kaip motinos, kurios negalėjo pačios maitinti savo naujagimių, vertėsi iki tol? 
- Kol nebuvo tokio banko, neišnešiotukų mamos vis klausdavo apie galimybę. Žinojome, kad Lietuvoje jo reikia, nes neišnešiotų naujagimių yra daug ir dalis jų motinų neturi pieno, dėl to kūdikiai suserga nekroziniu enterokolitu. Pirmas pasirinkimas po mamos pieno yra donorinis.
 
Be to, internete randame savo pieną pardavinėjančių mamų skelbimų. Tiesa tokiu atveju neištirta nei mama dėl virusinių ligų, nei jos pienas dėl bakterinio užterštumo. Gali būti tokių atvejų, kad vaikai suserga. Bet apie tai garsiai niekas nešneka, juk mamos nesakys, jog ėmė pieną ir dabar neaišku, kodėl vaikas serga.
 
Kūdikį maitinant nesaugiu pienu yra didžiulė rizika jį užkrėsti įvairiomis infekcijomis. Negana to, pienas gali būti nešvariai nutrauktas, blogai laikytas – tai viduriavimo ir žarnyno uždegimo priežastis. Mūsų banke moteris pirmiausiai užpildo anketą, yra apklausiama, ar tikrai tinka būti donore, ar nevartoja tam tikrų vaistų, koks jos gyvenimo būdas, kokiomis ligomis ji sirgusi ar serga.
 
Jeigu ji tinka pagal anketą, tada imami tyrimai dėl tokių virusinių ligų kaip hepatitas ar ŽIV ir kitų. Po to pienas surenkamas ir laukiama, kol ateis tyrimų atsakymai. Jei jie tinkami, pienas tiriamas dėl bakterinio užterštumo. Sužinoję, kad bakterijos iš pieno neauga, jį pasterizuojame ir duodame kitiems vaikučiams.
 
- Kiekvienam medikui reikia psichologinių žinių, kad gebėtų bendrauti su pacientais. O kaip neonatologai yra pasiruošę dirbti su neišnešiotų naujagimių tėvais?
- Senesnės kartos gydytojų medicinos mokykloje to nemokė. Pischologinės žinios atsiranda dirbant su tėvais, kaupiant patirtį. Pastaruoju metu atsigręžta į tai, kaip jaučiasi profesionalas ir kaip pranešti žinias tėvams. Didelė dalis Lietuvos specialistų, teikiančių paslaugas mamai ir naujagimiui, jau praėję mokymus, kaip pranešti blogas žinias, kaip bendrauti su tėvais.
 
Kalbėdama su tėvais atsižvelgiu į žmogaus išsilavinimą, darbo pobūdį, šeimos sudėtį ir paros laiką. Kartais galiu pasakyti, kad aš pas jus buvau vakare, o ryte tėvai man sako, kad niekas pas mus nebuvo atėję. Bet mes turime tai suprasti, nes sergančių vaikų tėvai patiria stresą. Svarbiausia – rasti kontaktą ir priimti bendrus sprendimus, kad visas personalas kalbėtų vienoda tėvams suprantama kalba.
 
- Lietuva pagal rūpinimąsi neišnešiotukais neatsilieka nuo Europos. Tačiau kokie didžiausi neonatologų iššūkiai ir siekiamybės?
- Norėtume, kad visi naujagimiai intensyviosios terapijos skyriuje galėtų gulėti kartu su tėvais. Turime senas patalpas ir negalime visų paguldyti kartu. Jei mama ir tėtis būna kartu, jie vis tiek vaiką kitoje palatoje gali tik aplankyti.
 
Pavyzdžiui, Norvegijoje Drameno ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje kiekvienas vaikas, net ir dirbtinai ventiliuojamas, guli vienoje patalpoje su šeima. Mūsų siekiamybė – į šeimą orientuota slauga. Tačiau turime didelę problemą su slaugytojomis, kurios uždirba mažai, todėl išvažiuoja į užsienį. Darbas su naujagimiais yra be galo sunkus ir atsakingas, todėl reikia daug kvalifikuotų slaugytojų.
 
- Ko Lietuvai dar reikia, kad naujagimių priežiūra būtų kokybiškesnė?
- Pačių mažiausių vaikų, iki pusantro kilogramo, atokiųjų baigčių stebėjimo. Latvijoje pagal valstybinę programą tokie vaikai neonatologų stebimi iki dvejų metų. Lietuvoje - kol kas iki metų. Tai nėra standartizuotas komandos darbas, kurią sudarytų psichologai, kineziterapeutai ir kiti specialistai, galintys įvertinti vaiko raidą iki metų ir iki mokyklos.
 
Tokiems vaikams pagalbos paprastai reikia daugiau. Reikalinga bent jau programa, pagal kurią vaikai būtų prižiūrimi iki mokyklos. Kol kas to nėra, nes tai brangiai kainuoja. Dažniausiai neišnešiotukams tokia pagalba suteikiama prie perinatalinių centrų, trečio lygio ligoninių. Lietuvoje juos stebime klinikose, kur tėvai vaikus turi atvežti kas tris mėnesius. Jeigu matome akivaizdžias problemas, tada jie stebimi kitų gydytojų.
 
Tokių centrų paskirtis būtų dvejopa. Pirma, jie pagerintų gyvenimo kokybę, anksčiau įsikišus specialistams būtų galima nustatyti, ko vaikams reikia. Gal akinius ar klausos aparatą paskirti, galbūt specialių kineziterapijos pratimų, mankštų, masažų. Antra, galėtume stebėti, kokie yra vieno ar kito taikyto gydymo atokieji rezultatai. Gal vienas gydymas veikia efektyviau nei kitas. Stebėdami darbą, galėtume koreguoti skiriamą gydymą. Mums praverstų vieninga duomenų bazė, kur būtų galima suvesti visų neišnešiotukų duomenis ir jais pasidalinti tarp centrų.
 
- Pastaruoju metu neonatologai ir neišnešioti naujagimiai Lietuvoje sulaukė nemažai dėmesio. Net prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi klinikose. 
- Noriu nuoširdžiai padėkoti visuomenei, įvairioms organizacijoms ir asmeniškai Prezidentei už dėmesį bei įvairių akcijų metu surinktas lėšas. Be to, reiktų pasidžiaugti, kad atsirado labai veiklios tėvų organizacijos. Kaune veikia organizacija „Padedu augti“, kuriai vadovauja ponia Inga Budrienė, o Vilniuje – „Neišnešiotukas“, kurios vadovė yra ponia Asta Radzevičienė. Iš abiejų organizacijų gauname didžiulę paramą tiek technika, tiek pagalbinėmis priemonėmis, tiek psichologine pagalba šeimoms.

---

 
Dosjė
1992 m. LSMU baigtos medicinos studijos;
1995 m. įgyta neonatologės specializacija;
1995 - 2005 m. Kauno 2-osios klinikinės ligoninės Neonatologijos skyriaus gydytoja;
2005 - 2010 m. LSMU Neonatologijos klinikos profesoriaus asistentė;
2010 m. įgytas Neonatologijos mokslų daktarės laipsnis;
Nuo 2005 m. LSMU Kauno klinikų Neonatologijos klinikos gydytoja;
Nuo 2010 m. LSMU Neonatologijos klinikos dėstytoja;
Nuo 2016 m. LSMU Neonatologijos klinikos profesorė.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!