- Apie jus kalba, kad esate darbui atsidavęs visa širdimi. Kuo taip sužavėjo ši profesija? Galbūt mama, medikė ir politikė, – Laimutė Matkevičienė įkvėpė dirbti visuomenės labui?
- Visiškai negalvojau apie mediko profesiją, bet likimas taip sudėliojo. Po dvyliktos klasės egzamino taip ėmė skaudėti dantį, kad tiesiai į odontologinį nuvykau. Užsišnekėjome su gydytoja apie stojamuosius ir tai, kad užima daug laiko gauti gydytojo licenciją, priešingai, nei odontologijoje – penkeri metai ir dirbi. Puiku pamaniau. Tradiciniu gydytoju būti nenorėjau, nes ši sritis atrodė skurdi, ir mama ragino gerai pagalvoti, ar to noriu. Pasirinkęs odontologiją jau trečiame kurse supratau, kad man to negana – noriu chirurgijos. Po odontologijos baigiau ir burnos chirurgiją. Bet čia išlindo nauja Europos Sąjungos direktyva, kad norint būti veido žandikaulio chirurgu reikia dvigubo išsilavinimo. Stojau į mediciną… Liko tik pasijuokti iš savęs – norėjau trumpų studijų, bet... mokiausi septyniolika metų. Bandžiau derinti darbą su medicinos studijomis. Tada iškilo prisiminimai apie mamos atsidavimą darbui – ji lakstydavo pas pacientus į namus bet kuriuo paros metu. Supratau, kad nieko nebus – turiu ir aš pacientams padėti.
Ne paslaptis žmonės pabaigę odontologiją, burnos chirurgiją, veido žandikaulių chirurgiją pasuka į privatų sektorių... Implantų priauginimas pelningiau. Jei jau sugebėjau medicinos studijas baigti dirbdamas, pamaniau sugebėsiu ir čia suderinti valdišką darbą su privačiu sektoriumi.
 
- Privatus sektorius, ko gero, puiki atsvara darbui Žalgirio klinikos priimamajame… Sunkiai sužaloti pacientai tiesiai po avarijų atsiduria jūsų rankose.
- Turiu ir planinių operacijų, darbo stacionare, tokių kaip veido rekonstrukcijos, sąnarių patologijos. O priėmimas – egzaminas kiekvieną minutę. Niekada nežinai, ką tau atveš greitoji: kraujuojantį, durtą, pjautą, muštą… Pro durų kampą matydamas, kad iš greitosios ištraukia neštuvus, jau strateguoji, ką darysi, nors dar nežinai, kokia trauma. Jei pacientas būna dar ir neblaivus, prieš tai jį dar ir detoksikuoti reikia. Žavi tai, kad bet kuriuo metu gali prireikti eiti į operacinę, tad visada turi būti parengty.
 
- Turėdamas darbo patirties ir valstybinėje ligoninėje, ir privačiame sektoriuje galite pasakyti, ar skiriasi darbo pažangumas? Kiek valstybinis sektorius yra atsilikęs nuo naujienų?
- Privatus sektorius pasiėmęs siaurą sritį – dantų implantus ir minimalų kaulų priauginimą, ko trūksta prie implantų, mini estetines operacijas (botuliną, hialuroną). O didžiausias operacijas galima padaryti tik valstybiniame sektoriuje, nes ten visi pajėgumai: technika, personalas. Kaip dirba valstybinis sektorius, priklauso nuo vadovų: jei jie domisi, motyvuoja ir pavaldinius eiti ta kryptimi. Aš, kaip vadovas, sakau, nors valstybė to ir nefinansuoja, pasiūlykime žmogui visus variantus. Jei žmogus pats įsigyja konstrukciją, valstybiniame sektoriuje galime jį įdėti ir tai padaryti galime tik jame. Privatus sektorius dar tik planuoja atlikti sudėtingas procedūras, trunkančias dešimt dvylika valandų.
Valstybinis sektorius naujovėms įdiegti pati geriausia terpė. Nors pacientui pačiam tenka nusipirkti technologinę sistemą, valstybė bent apmoka narkozę, stacionarą. Šiek tiek susitaupo. Valstybinis sektorius atlieka smulkias intervencijas, ką ir privatus, bet nedaug, nes mes tiesiog užsikištume nuo jų gausos ir neliktų vietos sudėtingiems pacientams.
 
- Žalgirio klinika, kaip suprantu, jums, kaip specialistui, pamatą kloja...
- Žalgirio klinika unikali, nes ji Universiteto ligoninės dalis. Su mokslu eina koja kojon. Patys ruošiame odontologijos studentus. Turime visą ligoninę, šešiasdešimt lovų, būtent veido ir kaklo chirurgijai. Kai nuvažiuoji į kitas Europos šalis, Ameriką, ir pasakai, kad šiam dalykui turime atskirą ligoninę, jie stebisi ir pavydi mums tokių galimybes. Kai esi dideliame korporatyve, negausi reikiamų medžiagų, instrumentų, visa tai eina per bendrą viešųjų pirkimų konkursą, negausi kokybės. Džiaugiamės turėdami monoprofilinę ligoninę, nors visokių šnekų čia girdime, kad mus nori jungti. Finansiškai turbūt gerai stovime, kad mūsų negalima taip lengva ranka imti ir prijungti, nes kaip vienetas puikiai funkcionuojame – operacijų per metus turime net keturis tūkstančius. Čia ir mokslinius tyrimus galime atlikti. Manau neužilgo Lietuvoje paleisime ir dirbtinį intelektą, tik susiduriame su finansavimo trūkumu. Jei privatus sektorius partnerystės būdu perleistų savo dalį į valstybinį sektorių, visiems būtų geriau, bet niekas nenori dalintis. Lietuvoje turėsime iki to priaugti. Gamintojai net su mumis bendradarbiauja siekdami populiarinti savo produkciją, pasiūlo palankesnę kainą. Manau išliksime.
 
- Pabaigai vieną asmeninį klausimą leiskite užduoti. Dabar tikrai matau, kad ne veltui jus apibūdina kaip atsidavusį gydytoją. Ar netrukdo tai asmeniniam gyvenimui? Kaip atsipalaiduojate po darbo, jei tų laisvų dienų išvis būna?
- Jei viską atsiduodi specialybei, natūralu, nukenčia asmeninis gyvenimas. Taip, įtampa yra, nepabėgsi… Šeimoje pykčiai kyla tik dėl darbo. Kai susergi darboholizmu, reikia gydytis. Esu gamtos vaikas, jei tik galiu, važiuoju į mišką, ir nesvarbu, kada baigiu darbą, devintą, dešimtą vakaro. Mano hobis medžioti net „išsigimė“. Pradžioje išvykus į medžioklę norėjosi ką nors nušauti, dabar tiesiog užtenka būti miške, stebėti gyvūnus, analizuoti, medituoti. Po kelių bemiegių naktų ligoninėje norisi pabėgti nuo žmonių, miško glūdumoje jautiesi nepaprastai saugus. Persikrauni ir važiuoji toliau.

---

 
Dosjė
VšĮ VU Žalgirio klinikos, VšĮ Antakalnio poliklinikos burnos chirurgas.
Darbo partijos narys.
Nuo 2011 m. Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narys. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!