- Gydymo sektoriui išgyvenant didelį slaugytojų trūkumą, pastaruoju metu ypač daug kalbama apie šios profesijos svarbą ir prestižą. Plečiamos jūsų kompetencijos. Jaučiate, kad esate labiau gerbiami, pastebimi? Ar vis dėlto tai tėra tik pataikavimas, raginant rinktis šį profesinį kelią?
 
- Kuo toliau tuo labiau plečiantis mūsų kompetencijoms jaučiu, kad mumis pasitiki ir gydytojai, ir pacientai. Vos išeina naujas įstatymas, leidžiantis slaugytojams atlikti daugiau funkcijų, pavyzdžiui, išrašyti medikamentus, pacientus siųsti mamogramoms, iškart to esame apmokomi. Slaugytojai mūsų poliklinikoje vertinami – jaučiame, kad atliekame didelį indėlį sveikatos labui. Galime pacientą net ir mokyti sveikos gyvensenos... Taigi, jaučiamės su šeimos gydytojais bendradarbiaujantys kolegos. Man tai – pasitikėjimo ir pagarbos ženklas. Išplėstinės praktikos slaugytojams reikėtų ir toliau plėsti jų kompetencijas. Ir bendrosios praktikos slaugytojams galima suteikti daugiau galių, pavyzdžiui, leisti pacientus siųsti atlikti radiologinius tyrimus, į rentgeną, plaučių echoskopiją.
Tiesa, didinant slaugytojų profesijos prestižą reikalinga ne tik mus liaupsinti, bet apie mus visuomenei skleisti teigiamą žinutę. Mūsų darbams reikia daugiau viešumo – žmonės turi matyti, kad esame vertinami.
 
- Poliklinikoje dalyvaujate pilotiniame projekte, kuriame su šeimos gydytoja dirbate atskiruose kabinetuose. Kuo toks darbo principas pasiteisina? Kokia atskirai dirbančios komandos darbo specifika?
 
- Mūsų funkcijos griežtai apibrėžtos. Pas gydytoją pacientas patenka jau paruoštas konsultacijai: pamatuota temperatūra, kraujospūdis, atlikti antropometriniai matavimai, į sistemą sukelti turimi tyrimai, prieš tai buvusios konsultacijos. Gydytoja, turėdama reikiamą informaciją, laiką skiria turimiems duomenims vertinti, sprendžia dėl gydymo. Pas slaugytoją sugrįžę pacientai gauna informacijos, kaip pasiruošti tyrimams, slaugytojai taip pat patikrina, ar reikalingi kiti prevenciniai tyrimai, paaiškina apie mitybą, sveiką gyvenseną, gali paklausti apie šeimą, artimuosius, pasidomėti dėl skiepų.
Atsiranda privatumas ir pacientui. Šeimos gydytoja pastebi, kad pacientai akis į akį su vienu specialistu apie sveikatos problemas kalba daug laisviau, nei šalia stebint kitam. Prasiplėtus šeimos gydytojos vaidmeniui, o slaugytojui įgavus daugiau funkcijų, pacientas neretai gali kreiptis tiesiai į slaugytoją. Slaugytoja iš buvusios registratorės ar sekretorės tampa tikra gydytojo tarpininke.
 
- Slaugytojos darbas pirminiame lygyje ir ligoninėje turbūt skiriasi iš esmės?
 
- Poliklinikoje darbas dinamiškesnis. Šeimos medicinos institucijoje susiduri su skirtingais pacientais: kažkas skundžiasi kraujo spaudimu, kažkas – aukštu cukraus kiekiu, neurologinėmis bėdomis. O kur dar vaikai, jaunimas... Monotonijos nėra...
Darbas stacionare, ko gero, vienodas – vykdai gydytojo paskyrimus. Pakliuvęs į tam tikrą skyrių, sukiesi tame pačiame diapazone, turi būti pasirinkęs tam tikrą slaugos kryptį.
 
- Jaunos slaugytojos dabar mieliau renkasi dirbti privačioje grožio paslaugų sferoje. Kokie pliusai dirbi viešojoje įstaigoje?
 
- Man slaugytojos darbas asocijuojasi su pagalba visuomenei – bandome pagerinti žmonių gyvenseną, juos mokome sveikų įgūdžių. Dirbti grožio paslaugų sferoje – tik papildoma galimybė. Slaugytoja pacientą slaugo. Nesuprantu tų, kurie trokšta tapti slaugytojais, bet pasirenka grožio sektorių. Žinoma, grožio sektorius dabar to reikalauja.
 
- Slaugytojo specialybė vis dažniau įgyjama kaip antroji. Ją neretai renkasi žmonės, įkopę į ketvirtą dešimtį.
 
- Mokytis niekada nevėlu. Tai tikrai ta profesija, kurią galima pasirinkti atsidūrus gyvenimo kryžkelėje, siekiant iš naujo save atrasti. Tam, žinoma, reikia asmeninių savybių: nuoširdumo, noro padėti žmogui, kantrybės, kurios tikrai prireikia dirbant su pacientais… Na, ir nebijoti kraujo! (Šypsosi.) O tarp slaugytojų, beje, pasitaiko ir tokių...
Mano trečiokė dukra jau dabar nori būti kaip mama – dirbti slaugytoja poliklinikoje. Neretai atvažiuoja pas mane į darbą pažiūrėti, stebėti darbo. Jei vaikai mato, kad mama į darbą eina laiminga, nori to paties. Tikiu, kad gerėjanti sistema nepasikeis į bloga, o tik dar labiau gerės. Slaugytojo specialybė – mūsų ateitis. Senstančioje visuomenėje, kur mažas gimstamumas, mums tik ir dirbti. Kas mumis pasirūpins ateityje, jei ne slaugytojos?
 
- Kalbama, kad esant tokiam slaugytojų trūkumui, gera idėja atsivežti jų iš trečiųjų šalių...
 
- Vienintelis trukdis čia – kalbos nežinojimas. Net dabar susiduriame su šia problema. Turime daug rusakalbių pacientų, o šią kalbą jau ne visi suprantame. Slaugytojai iš užsienio turėtų mokėti bent tos šalies, kurioje dirba, pagrindus. Juk esame, kad kalbėtume su pacientais, juos mokintume, atliktume prevenciją, o ne tik procedūrą. Kiek kitaip ligoninėje, kur darbas daugiau praktinis: pastatyti lašinę, suleisti vaistus.
 
- Privatus sektorius jūsų nevilioja?
- Privatus sektorius man asocijuojasi su pinigais. Valstybiniame sektoriuje, priešingai – šypsausi ne iš baimės neįtikti žmogui, kuris už paslaugą sumokėjo, o iš nuoširdaus noro jam padėti.
Valstybiniame sektoriuje dirbi visuomenei. Turėjau darbo patirties ir privačiame sektoriuje, galiu palyginti. Ne be reikalo pasirinkau viešąjį sektorių.

---

 
Dosjė
2008-2012 m. Vilniaus universiteto slaugos bakalauras.
2019-2021 m. Vilniaus universiteto išplėstinės praktikos slaugytojo magistras.
Darbo stažas 13 metų, iš jų 4 metai privačioje įstaigoje.
Nuo 2020 m. Šeškinės poliklinikos išplėstinės praktikos slaugytoja.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!