- Profesoriau, genų redagavimo technologijos suteikia naujas galimybes medicinos srityje. Kokiuose inovatyviuose projektuose šiuo metu dalyvaujate?
 
- Genetikos moksle išties vyksta svarbūs pokyčiai. Vienas įdomiausių projektų, kurį dabar vykdome su startuoliu „CasZyme“, – paveldimo aklumo gydymo galimybių tyrimas, naudojant genų redagavimo technologijas. Nors genų „žirklės“ kol kas eksperimentiniame etape, bet akis, būdama izoliuotas ir ne taip tampriai su kitais susijęs organas, yra puikus modelis tokiems tyrimams.
Mūsų tikslas – surinkti pacientų grupę su įvairiais aklumo variantais, atlikti išsamią genealoginę analizę, ištirti klinikinius simptomus ir tyrimų rezultatus.
 
- Naujagimių genetinė patikra jau tapo standartu daugelyje pažangių šalių. Kokia situacija Lietuvoje?
 
- Vienas svarbiausių projektų – naujagimių genetinių tyrimų plėtra. Šiuo metu Lietuvoje tikriname naujagimius dėl 12 ligų, bet technologiškai galėtume tirti dėl 30 ir daugiau. Pavyzdžiui, įgimta hipotirozė – jei laiku nenustatoma, gali sukelti sunkią intelektinę negalią, bet gydymas paprastas ir nebrangus – keletas eurų per mėnesį už tiroksiną ir vaikas užauga visiškai sveikas. Aktyviai diskutuojame su Sveikatos apsaugos ministerija dėl tyrimų sąrašo plėtimo. Su naująja ministre, kuri yra mūsų kolegė, bendravimas konstruktyvus.
 
- Mokslininkai vis daugiau kalba apie aplinkos poveikį mūsų genams. Ar pastebite, kad tam tikrų genetinių ligų dažnis dėl to keičiasi?
 
- Ne, ligų kiek buvo, tiek ir yra. Žmogus, kaip biologinė rūšis, per pastaruosius šimtmečius ar tūkstantmečius nepatyrė drastiškų pakitimų. Jų daugiau nustatoma tik dėl geresnės diagnostikos. Čia padeda naujausios technologijos – sekvenavimo metodai leidžia nustatyti žymiai daugiau tikslių diagnozių nei anksčiau.
Genetinių ligų dažnis išlieka stabilus – apie 4 procentai vaikų gimsta su įgimtomis anomalijomis. Tai vadinama bendra populiacine rizika, kuri būdinga visoms šeimoms. Šis skaičius nesikeičia, nepaisant didėjančios cheminės taršos, jonizuojančiosios spinduliuotės ar kitų aplinkos veiksnių. Svarbų vaidmenį čia atlieka organizmo reparacinės sistemos – mechanizmai, kurie sugeba ištaisyti genetines klaidas. Jei šie mechanizmai gerai funkcionuoja, mūsų organizmas atsilaiko prieš daugelį žalingų veiksnių.
Kalbant apie aplinkos įtaką, mano kolegos tiria Černobylio likvidatorių genomą – nors tam tikrų pakitimų yra, bet tie pokyčiai ne drastiški. Žmogus, kaip sakau juokaudamas, yra kaip tarakonas – gerai prisitaiko prie aplinkos.
 
- Vadovaujate Vilniaus medicinos draugijai, kuri šiemet švenčia 220 metų jubiliejų. Ar minėsite?
 
- Mėginsime. (Šypsosi.) Gruodžio 5 dieną turėsime iškilmingą renginį.
Draugija daugiau istorinė nei profesinė – sakyčiau, atminties draugija, neleidžianti pamiršti iškilių Lietuvos, ypač Vilniaus, medicinai nusipelniusių asmenų.
Šiuo metu vykdome svarbų projektą – Jozefo Franko, klojusio pamatus Vilniaus sveikatos sistemai, skulptūros perkėlimą. Ji dabar yra privačioje erdvėje, buvusio Higienos instituto teritorijoje. Savininkai prašo kuo greičiau ją išsivežti. Diskutuojame su Vilniaus miesto savivaldybe dėl naujos vietos.
 
- Kaip vertinate, kokia dabar yra sveikatos apsaugos situacija Vilniuje?
 
- Vilnius turi nemažai savivaldybei pavaldžių įstaigų – ligoninių, poliklinikų. Yra ir gerų pavyzdžių, ir taisytinų vietų. Labai daug kas priklauso nuo įstaigų vadovų gebėjimo organizuoti darbą, mažinti eiles, gerinti infrastruktūrą.
Ypač svarbu stiprinti prevencinių programų įgyvendinimą: nors valstybė skiria tam lėšų, žmonių dalyvavimas galėtų būti aktyvesnis. Kalbėjausi su Sveikatos ir sporto komiteto atstovais – jie turi idėjų, kaip padaryti Vilnių pavyzdiniu miestu, paskatinti įmonių ir poliklinikų bendradarbiavimą prevencinių programų srityje.
 
- Esate Vilniaus universiteto tarybos narys. Kokios jūsų įžvalgos apie universiteto ateitį?
 
- Universiteto taryba yra vienas iš trijų pagrindinių valdymo organų, kartu su rektoriumi ir Senatu. Svarbu užtikrinti visų šių institucijų sinergiją – turime siekti bendrų tikslų. Neseniai patvirtinome rektorių ir universiteto biudžetą. Dabar laukia svarbus darbas – Vilniaus universiteto strategijos 2030 rengimas.
Medicinos fakulteto finansinius poreikius pavyko apginti – visos finansinės eilutės liko tokios, kokių norėjome, tačiau taryboje esu atsakingas už visą universitetą. Kiekvienas tarybos narys atstovauja skirtingoms kryptims, yra savo srities specialistas – taip susidėlioja bendras universiteto vaizdas.
 
- Įtemptu laikotarpiu vadovaujate ir Nacionalinei sveikatos tarybai – susiduriame su geopolitiniais iššūkiais. Kokie einamieji klausimai?
 
- Vienas aktualiausių klausimų – karo medicinos ir ekstremalių situacijų integravimas į studijų programas. Praėjusiais metais Kaune organizavome plataus masto susitikimą su Krašto apsaugos ministerijos, Karo medicinos tarnybos, aukštųjų mokyklų ir ligoninių atstovais. Medikai pripažįsta, kad nėra pasiruošę tokioms situacijoms.
Būdamas vyresnės kartos atstovas, prisimenu, kaip sovietmečiu universitete vieną dieną per savaitę skirdavome kariniams dalykams: mokėmės ir taktikos, ir automatą surinkti, ir pirmosios pagalbos ekstremaliomis sąlygomis. Nors tai buvo kita sistema ir kiti tikslai, šiandien matome, kad tam tikri pasiruošimo elementai ekstremalioms situacijoms yra būtini.
Tiesa, esame tik patariamasis organas – Seimas gali atsižvelgti arba neatsižvelgti į mūsų rekomendacijas. Per ketverius metus pateikėme per 150 įvairių rekomendacijų ne tik Seimui, bet ir ministerijoms. Reguliariai dalyvaujame Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose. Jei mūsų prašo nuomonės, parengiame, bet sprendžia jie…

---

 
Trumpas dosjė
1990 m. baigė Vilniaus universitetą.
1991 m. pradėjo dėstyti Vilniaus universitete.
2004-2012 m. – VU Medicinos fakulteto prodekanas.
2009 m. suteiktas profesoriaus vardas.
2012-2022 m. – VU Medicinos fakulteto dekanas.
Nuo 2012 m.– VU ligoninės Santaros klinikų Medicinos genetikos centro direktorius.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!