- Šiuos metus su komanda pradėjote atlikę pirmąją ligoninės istorijoje bei trečiąją Lietuvoje operaciją: laparoskopiškai inkstą pašalinote pro natūralias angas. Dažnai galėsite taikyti tokį pažangų metodą?
- Tai – vadinamos NOTES (angl. Natural orifice transluminal endoscopic surgery) operacijos. Joms itin svarbi pacientų atranka, būtina įvertinti, ar galima operuoti laparoskopiškai nepažeidus tam tikrų audinių, gretutinių organų. Šiuo atveju tokia operacija buvo galima, nes navikas inkste nebuvo peraugęs inksto kapsulės, ribojamas organe. Operuota pacientė – jauna moteris, dviejų vaikų mama, kuriai visas gyvenimas prieš akis, norėjosi viską atlikti kuo geriau, kad nebūtų rando, pooperacinių išvaržų. Dirbo visa komanda: kartu su gydytoju Juozu Sabaliu pašalinome inkstą, o akušeris-ginekologas Gediminas Mečėjus užbaigė operaciją. Atvejo sėkmę nulėmė tiek pacientės apsisprendimas ir pasitikėjimas, tiek mūsų patirtis laparoskopinėje nefrektomije ir konsultavimasis su ginekologais. Tokia operacija žymiai labiau tausojanti, buvo padarytos penkios mažos skylutės – viena 1,2 centimetro ir keturios po 5 milimetrus. Retas kuris pastebėtų, kad buvo atlikta operacija, tad moteris galės nesivaržydama vaikščioti su bikiniu ir gyventi visavertį gyvenimą.
 
- Ką tik grįžote iš Tarptautinio urologų draugijos kongreso Barselonoje. Įdomių naujienų parsivežėte?
- Taip, gavome daug žinių, bendrauta su ne tik Europos šalių, bet ir Korėjos, Japonijos, Kinijos draugijų specialistais. Nors jau nemažai esame padarę, matome, kad dar yra kur tobulėti. Pavyzdžiui, ligoninė kaip tik įsigijo lanksčią ureteroskopiją, kuri leidžia esant inkstų akmenligei šiame organe dirbti be jokio pjūvio, suskaldyti akmenis į smėlį ir padaryti taip, kad jis savaime pasišalintų. Todėl toliau mokomės, kaip tą atlikti. Tai – trečio lygio paslauga, kurią anksčiau atlikdavo tik dvi ligoninės Vilniuje – Santaros klinikos ir Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė. Šiaip šiuo metu klinikinėje praktikoje viską turime, su kuo galime dirbti. Aišku, dar reikėtų mini perkutaninės nefrolitotripsijos aparato, kurį galėtume naudoti susidūrę su komplikuotais atvejais, kai neįmanoma į inkstą patekti pro šlapimtakį. Pristatyti naujos kartos lazeriai, nors ir šiaip juos gerus turime, – net atima kvapą (juokiasi).
 
- Daug žmonių tiki, kad inkstų akmenis galima „išplukdyti“ pakeitus mitybą.  
- Akmuo – jau galutinė stotelė, kurią reikia gydyti. Dažniausiai žmonės į ligoninę atvyksta su užsikimšusiais šlapimtakiais. Pirmiausia reikia sutvarkyti šlapimo nutekėjimą, o tada jau aiškintis ligos priežastis, tą padeda padaryti akmenų struktūros ištyrimas. O tinkama mityba padeda užkirsti kelią akmenų formavimuisi – reikėtų šarminti šlapimą renkantis atitinkamus produktus. Vis dėlto svarbiausia žinoti, kokio tipo akmuo yra, ir tik tada prižiūrint gydytojui koreguoti mitybą. Kliniškai įrodyta, kad pagrindinis veiksnys akmenų prevencijai – gausus vandens vartojimas.
 
- Kokias ligas tenka gydyti dažniausiai?
- Didžiąją dalį sudaro sergantieji inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės akmenlige. Dažnesnės gerybinės patologijos – prostatos hiperplazija, mažosios operacijos, apipjaustymai, sėklidės vandenė. Apie 20–30 proc. operacijų sudaro onkologiniai atvejai. Viskas priklauso nuo patologijos, kur yra išsidėstęs navikas, bet pirmos antros stadijos susirgimus galima sutvarkyti ir čia. Į vėžio institutą siunčiami tie pacientai, kurių būklė yra specifinė, labiau komplikuota. Iš esmės urologinėms ligoms „imlesni“ vyrai, tačiau nemažą dalį – 40 proc. - sudaro moterys. Kita vertus, kartais pažvelgus, kas guli skyriuje, gali susidaryti įspūdis, kad yra atvirkščiai (šypsosi).
 
- Kiek sėdimas darbas augina riziką vyrų sveikatai?
- Jis daro įtaką prostatos ligoms. Tačiau ne onkologinėms, o prostatitams. Tuomet laiku nenuėjus į tualetą ir užlaikius šlapinimąsi atsiranda sutrikimai ir nuolatinis noras šlapintis. Todėl reikia laikytis pagrindinės taisyklės – kada nori eiti į tualetą, tada ir eik. Tas pats galioja ir moterims, kitu atveju rizikuojama, jog vėliau vargins dirgli šlapimo pūslė. Fizinis aktyvumas taip pat yra labai svarbus. Reikia daug judėti, su saiku sportuoti, nevartoti draudžiamų medžiagų siekiant „pumpuoti“ raumenis. Be to, sėdimas darbas turi įtakos ir vaisingumui.
 
- Šiuolaikinis patogus gyvenimo būdas sveikatai neretai atsisuka kitu galu. Tai neaplenkia ir jūsų srities?
- Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, natūralu, auga ir bendras pacientų skaičius. Bendrai kalbant patologijos nesumažėjo. Pacientų daugėja, jų amžius jaunesnis ir dėl geresnių diagnostikos galimybių. Kita vertus, kalbant apie prostatos vėžį, Lietuvoje taikomas gydymo būdas – aktyvus stebėjimas - leido sumažinti radikalių operacijų skaičių. 
 
- Kas jums sunkiausia mediko darbe?
- Sudėtingiausia rasti kalbą su paciento artimaisiais. Reikia suprasti, kad į ligoninę guldomi sergantys žmonės ir gydytojai daro viską, kad jiems palengvėtų ir, jei įmanoma, pasveiktų. Ir suvokti, kad gydytojas nėra Dievas ir juo labiau priešas. Todėl gal kartais reikia labiau įsiklausyti, ką jis sako, o ne skaityti Google. 
 
- Anksti pajutote pašaukimą profesijai?
- Kad būsiu medikas, pasakiau penktoje klasėje, išeidamas į kitą mokyklą. Atsimenu, tėvas palaimino, o toliau sekė biologijos olimpiados, sąmoningai ėjau ta linkme. Šiaip esu vienas medikas šeimoje. Gal kuris iš trijų sūnų perims profesiją. Bet niekada neversiu, nes tai - itin sunkus kelias. Daugiau tenka sugraužti karčių šaknų, nei ragauti saldžių vaisių (šypteli). Turbūt žmonai turėčiau pasaulį po kojomis pakloti, nes jau kartais pikčiau pažiūri, kai vėl išskubu į ligoninę. Bet tikram gydytojui, koks pavargęs bebūtum, turi rūpėti žmonės. Niekada negali atsukti nugaros.

---

Dosjė
2004–2010 m. – medicinos magistras, Vilniaus universitetas.
2010–2015 m. – gydytojas rezidentas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos.
Nuo 2015 m. – Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, gydytojas urologas.
Lietuvos urologų draugijos, Europos urologų asociacijos narys.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!