- Kalėdos, Naujieji metai ne visiems baigiasi gerais atsiminimais. Ar pošventiniu laikotarpiu padaugėja pacientų?
- Šis laikotarpis turi savų iššūkių. Dauguma traumas patyrusių pacientų – neblaivūs asmenys. Nuo alkoholio apsvaigę žmonės pamiršta elementarias atsargos priemones: petardos nutraukia pirštus, išdegina akis, griuvimai sąlygoja kaulų lūžius, įvairias galvos traumas. Taip pat padaugėja ir buitinių konfliktų...
Kita traumų grupė - autoįvykiai. Esame tretinio lygio traumų centras, čia koncentruojami pacientai, patyrę didelės energijos traumą. Per šventes žmonės daug keliauja. Šaltuoju metų laiku keliai slidūs, matomumas prastas, automobilių daug, smarkiai išauga autoįvykio rizika.
 
- Vienas anesteziologas-reanimatologas sakė, kad ši specialybė pasendina anksčiau laiko – dirbdami tarp gyvenimo ir mirties nešate ypatingą naštą. Jaučiate tai?
- Tai kontrastiška specialybė. Ir teigiamų emocijų, ir sunkių akimirkų čia nestinga. Nuolat matome suluošintus gyvenimus. Miršta jaunas vyras, o tu turi į palatą įleisti žmoną su dviem mažamečiais vaikais. Jie nesupranta, kodėl tėtis miega. Žmona nesupranta, kaip jie toliau gyvens. Arba operuojant vėžiu sergančią vienišą mamą išaiškėja, kad liga tiek išplitusi, jog nebegalime padėti. Užbaigiame operaciją, susiuvame. Palatoje mamos laukia mažametė dukra - jos visiškai vienos. Suprantame, kad Kalėdų kartu jau nešvęs. Toks tas anesteziologo - reanimatologo darbas. Tačiau sunkias emocijas stengiuosi čia ir palikti. Išmokstame stresą nugalėti savaip. Man labiausiai padeda mūsų mažoji atžala, šiuo metu intensyviai mokomės plaukti.
 
- Tenka išgirsti istorijų apie prekybos centruose, oro uostuose mirusius žmones, kurių aplinkiniai taip ir negaivino. Bijome? O gal koją kiša žinių stygius?
- Vilniaus oro uoste mirė filosofas Leonidas Donskis, nors defibriliatorių buvo pilna. Nebuvo kai ko kito... Mėgstame parėkti iš už sienos, tačiau veikti bijome. Gaivinti būtina, net jei nesame tikri, kaip tai daryti. Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas krūtinės ląstos paspaudimams. Na, ir kas, kad sulaužysime šonkaulius, jie sugis. Sunkiausias pirmas žingsnis: reikia atversti žmogų ant nugaros ir pradėti krūtinės paspaudimus bei oro įpūtimus santykiu 30:2. Jei nesate tikri, kad sugebėsite atlikti dirbtinį kvėpavimą, koncentruokitės į krūtinės paspaudimus. Tačiau reikia ne glostyti krūtinę, o spausti smarkiai ir greitai. Tam geriausiai pasitarnauja muzikos ritmas (pavyzdžiui, Bee Gees „Stayin alive“).
 
- Susitikome per jūsų laisvadienį, tačiau prasitarėte, kad ir šiandien laukia darbai. Kuo užsiimate be pagrindinės veiklos?
- Ligoninės vadovybei generuoju keletą idėjų. Ji imli pokyčiams, komandoje dirba jauni žmonės. Diskutuojame, kokia linkme vystysis ši ligoninė. LSMU Kauno klinikose teikiamos stacionarinės ir intensyvios terapijos paslaugos, bet nėra tarpinės struktūros. Rūpinuosi tarpinės terapijos skyriaus (Intermediate Care Unit) projektu. Sunku, nes iniciatyva gimsta nuo nulio. Tačiau tikimės, kad projektą įgyvendinsime jau per šiuos metus.
 
- Iš pirmo žvilgsnio anesteziologo darbas gali pasirodyti monotoniškas. Ką gi veikiate?
- Dažnai mūsų specialybė siejama su planinėmis intervencijomis, kai pacientai ruošiami numatytai operacijai. Šios anestezijos – nuobodesnės (šypsosi). Tačiau patenka ir pacientai, patyrę traumas autoįvykiuose, organų plyšimus, šautinius, durtinius sužalojimus, gausiai kraujuojantys. Jų būklė prieš operaciją jau kritinė. Laiko pasiruošti nėra, reikia anesteziologinių ir intensyvios terapijos žinių, greito mąstymo. Čia būtinos įžaidėjo savybės. Mūsų misija – kritinėse situacijose išlaikyti pacientą gyvą, ir sudaryti sąlygas operacijai.
 
- O kaip atrodo tipiška reanimatologo pamaina? 
- Intensyviosios terapijos skyriuje gydomi pacientai, kurių kertinės gyvybinės funkcijos yra sutrikusios ir būtina jas pavaduoti. Tai turi prasmę tik tuo atveju, jeigu galime pašalinti priežastį. Deja, tai ne visada įmanoma.
Šį darbą dalinu į dvi dalis - jau esamų pacientų tolesnis gydymas ir naujų pacientų priėmimas, diagnostika, gydymo taktika. Kardiologijos Intensyviosios terapijos skyriuje, kur jau dirbu penkti metai, per mėnesį sulaukiame apie šimto naujų, bei apie pusantro šimto jau Klinikose gydomų pacientų. Kaita didelė. Pradėję budėjimą planuojame, kur guldysime pacientus, nes vietų skaičius ribotas. Identifikuojame tuos, kuriems intensyvus gydymas jau nebūtinas, ieškome laisvų vietų stacionare.
 
- Mirštant pacientui, iškyla donorystės klausimas. Kaip reaguoja artimieji?
- Nesuklysiu sakydamas, kad didžioji dalis artimųjų neigiamai reaguoja į galimybę paaukoti artimojo organus donorystei. Man, kaip medikui, sunkiausia stebėti artimųjų abejingumą... Puikiai pamenu mokyklinukę mergaitę, kuri sirgo įgimta jungiamojo audinio liga. Progresuojant ligai, jos plaučiai nebegalėjo įsotinti kraujo deguonimi, smarkiai pakito širdies struktūra. Pritaikėme pacientei dirbtinį širdies siurblį su įsotinimu deguonimi galimybe, įtraukėme į skubų širdies ir plaučių transplantacijos sąrašą. Mergaitė tikrai norėjo gyventi, ruošdavo namų darbus, tikėjosi grįžti į mokyklą. Tačiau mums pavyko išlaikyti pacientę tik apie du mėnesius, kol, neradus donorinių širdies ir plaučių komplekso, mergaitė žuvo. Žuvo, nes kažkam pasirodė kur kas prasmingiau atiduoti širdį, plaučius, kepenis, inkstus kirminukams.
 
- Tikriausiai meilę darbui palaiko džiugios istorijos, kai pacientą pavyksta išplėšti iš mirties. Dažnai jas matote?
- Stebuklai ligoninėje vyksta kasdien, į gyvenimą grįžta neįtikėtinas traumas patyrę, savaites komoje išgulėję pacientai. Praėjusį budėjimą turėjome į devintą dešimtį įkopusią ponią, kuri sukniubo miesto centre. Atsitiktinai netoliese buvusi mūsų slaugytoja pradėjo taikyti pradinį gaivinimą, prie jos prisijungė praeiviai. Operatyviai atvykusiai greitosios medicinos pagalbos brigadai defibriliatoriumi pavyko atkurti širdies veiklą. Pacientė buvo pervežta į Klinikas, kur, nustačius ūmų miokardo infarktą, atlikta užsikišusios kraujagyslės rekanalizacija. Moteris vakarienę jau valgė pati, nors ryte buvo mirusi. Tai tik dar kartą įrodo, kad neabejinga ir apmokyta visuomenė yra tiesiausias kelias į valstybę, kuria kiekvienas galėsime didžiuotis.

---

 
Dosjė
2017-2018 m. anesteziologas-reanimatologas (Dr. Erler Klinik Nurnbergas, Vokietija)
2013-2017; 2018- iki dabar anesteziologas-reanimatologas LSMU Kauno klinikų Anesteziologijos ir Kardiologijos klinikose;
2019 iki dabar: specialistas LSMU Kauno klinikos Stacionarinų paslaugų koordinavimo tarnyboje. Projekto „Intermediate Care skyriaus steigimas LSMU Kauno Klinikose“ vadovas.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!