- Antri rezidentūros metai eina į pabaigą. Padės save realizuoti pasirinkta radiologijos specialybė? 
- Kai pradėjęs studijuoti „prisiliečiau“ prie radiologijos, ruošdamasis egzaminui tvirtinau, kad blogiau negali būti, tai - pati neįdomiausia specialybė. Sesuo, taip pat gydytoja radiologė, tuo metu nusijuokė: „Dar pažiūrėsime“. Greičiausiai ji išpranašavo ateitį, nes dabar neįsivaizduoju, kur geriau galėčiau save realizuoti. Radiologija - plati ir įdomi, sparčiai besivystanti sritis, atverianti daugybę galimybių. Dabai jaučiamas didžiulis radiologijos specialistų poreikis pasaulyje, tyrimų skaičius Europoje auga kone trečdaliu, ypač tose šalyse, kurių populiacija didelė. Aišku, besiskverbiantis mašininis mokymasis ir dirbtinis intelektas jau dabar verčia diskutuoti, ar nepakeis radiologų robotai. Tokie algoritmai, kompiuteriai, bandantys diagnozuoti ligas, jau yra kuriami ir lietuvių. Įdomu stebėti, kaip viskas vystysis, norisi būti šių pokyčių sūkuryje.
 
- Kokia tikimybė, kad sparčiai besivystančios technologijos gali palikti radiologus be darbo? 
- Yra dvi stovyklos: vieni galvoja, kad robotai pakeis radiologus. Aš būčiau linkęs manyti, kad galbūt pasikeis mūsų darbo specifika, galėsime greičiau atlikti rutininį darbą, leisti kompiuteriams mums patarti. Jau dabar yra sistemų, kurios pataria, net kokius klinikinius sprendimus priimti. Gal kaip radiologai daugiau prisiliesime prie pacientų, galėsime konsultuoti gydytojus. Darbo sukaupus tokias žinias atsiras visiems. Juo labiau kad esame pakankamai stiprūs, turimais metodais ir tyrimais nenusileidžiame pažangioms valstybėms.
 
- Esi ne tik Lietuvos, bet ir Europos jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos narys. Labai skiriasi problemos, kuriomis gyvena kolegos užsienyje?
- Keliami klausimai bendrame Europos kontekste yra panašūs. Tik jei tokios valstybės kaip Lietuva, Latvija, Lenkija, Balkanų šalys daugiau kalba apie bazinius dalykus, pavyzdžiui, atlyginimai, geresnės darbo sąlygos, švedai, vokiečiai, olandai, britai tokių problemų nekelia. 
Jie aktyviau diskutuoja apie globalesnius dalykus – „minkštųjų“ kompetencijų vystymą, lyderystę, perdegimo sindromo problemą. Artėjant „Brexitui“ aktualus laisvo gydytojų judėjimo klausimas, nes daug Europos Sąjungos gydytojų dirba Britanijoje, kaip ir britų – Europoje. Mūsų šaliai visa tai irgi aktualu, labai iš konteksto neiškrentame, tačiau pirmiausia turime išsispręsti žemiškesnes problemas. Galiu pateikti Estijos, kurioje neseniai teko stažuotis, pavyzdį. Čia nueita kiek kitu keliu, estai yra įvedę minimalų bazinį atlyginimą, taigi gydytojas rezidentas mažiausiai gali gauti 1400 eurų. Mūsų skaičiavimais, jei studijuoji nemokamoje rezidentūroje, ta suma gali būti dar dvigubai didesnė. Taigi užtikrinus elementarią gerovę, jiems natūraliai aktualesnės tampa jau kitos problemos.
 
- Pavyzdžiu laikoma ir Estijos elektroninė sveikatos sistema. Ar išties ten viskas einasi kaip sviestu patepta?
- Iš dalies į Estiją ir važiavau pasižiūrėti tos tiek išgirtos sistemos. Daug bendravau ir su vienu Estijos e.sveikatos kūrėju. Nors estų situacija šiuo atžvilgiu yra geresnė, skirtumo kaip tarp dangaus ir žemės tikrai nepamatysi. Beje, tokio dalyko kaip išankstinė pacientų registracija kaimynai net neturi ir mums pavydi. Tad kritiškai vertinant nesame tokie atsilikę ir turime daug panašių dalykų. Bene didžiausias skirtumas yra tas, kad estai supranta, jog į e.sveikatą reikia investuoti. Nepakanka nupirkti reikiamą įrangą ligoninėms. Ten jokie procesai nediegiami, jei nenumatyta bent 10–15 procentų nuo projekto vertės kasmet skirti sistemai tobulinti ir palaikyti. Mums trūksta tokio nuoseklumo. Aštuoniasdešimčia procentų viskas veikia, tačiau tas likęs dvidešimt ir kliudo funkcionuoti taip, kaip reikia. Aišku, estai seniau šioje srityje dirba, bet irgi neišvengė skandalų bei kitų problemų. Tad vertėtų pasidžiaugti, ką turime, ir surėmus pečius viską pabaigti iki galo.
 
- Dar viena tavo veiklos sritis – projekto „Auksinės minutės“ koordinavimas. Kodėl radiologas ėmėsi mokyti gaivinimo?
- Šis projektas gimė po Jaunųjų gydytojų asociacijos sparnu. Pastebėjome, kad trūksta gaivinimo mokymų žmonėms. O jeigu jie ir organizuojami, nėra pakankamai kokybiški. Tad nusprendėme, kad reikia pradėti nuo vaikų. Nuo rugsėjo jų apmokėme jau per penkis tūkstančius. Atsirado rėmėjų, kurie padėjo įsigyti manekenus, didelio entuziazmo sulaukėme iš medicinos studentų, rezidentų, tad planuojame tęsti. Tai daugiau savanoriška, užklasinė veikla, bet teikianti didžiulį pasitenkinimą. Aišku, kartais keistai skamba, kodėl radiologas užsiima gaivinimu. Tačiau visi mes esame medikai ir tai yra baziniai dalykai. Kas iš to, jei kiekvienas mokame suskaičiuoti, kiek bus du plius du, bet nemokėsime gaivinti draugo? Siekiame, kad tokie mokymai taptų nacionaliniais, vyktų mokyklose. Daug kur tai įvesta Danijoje, Olandijoje ir tikrai padeda išgelbėti daug gyvybių.
 
- Po gausybės darbų ir mokslų lieka laiko laisvalaikiui?
- Dalį laisvalaikio ir atstoja veiklos įvairiose asociacijose, tenka daug keliauti, dalyvauti konferencijose. Džiaugiuosi šiuo gyvenimo etapu, jaučiu, kad tai padeda tobulėti ne tik kaip gydytojui, bet ir asmenybei. Pastebiu, jog ne tik darbe, bet ir visuomenėje šiandien iš mediko tikimasi daugiau, turi tobulintis ir vadybos srityje, išmanyti bendravimo su pacientu psichologiją. Su jaunaisiais gydytojais skatindami visus kolegas didžiuotis profesija kaip tik kitą savaitę organizuojame medikų profesionalumo akciją. Simboliškai sutapo, kad jos kulminacija vyks kitą dieną po medikų mitingo. Tikrai atėjo laikas neužsimerkti prieš problemas ir visi būdai išreikšti nuomonei pateisinami, bet kartu reikėtų neužsisukti į negatyvizmo ratą.