Žo­džiai, ku­riuos sun­ku iš­tar­ti

Kad ir ko­kia gau­si in­for­ma­ci­ja apie sek­są pa­sie­kia šių lai­kų žmo­gų, jam vis tiek sun­ku kal­bė­ti apie sa­vo or­gaz­mus, fri­gi­diš­ku­mą ar sek­su­a­li­nes fan­ta­zi­jas. Tie­sa, to prie­žas­tys šiek tiek pa­si­kei­tu­sios. Anks­čiau ty­lė­ji­mas leis­da­vo pri­si­tai­ky­ti prie vi­suo­ti­nai pri­im­tų el­ge­sio nor­mų – kal­bė­ti gar­siai apie sek­su­a­li­nį gy­ve­ni­mą bu­vo ne­pa­do­ru.

Šių die­nų žmo­gų me­las sau­go nuo lais­vės per­tek­liaus. Jis lei­džia at­si­ri­bo­ti nuo pri­va­lo­mo at­vi­ru­mo ir sa­vęs ap­nuo­gi­ni­mo.
Nie­kas ne­no­ri veid­ro­dy­je ar my­li­mo­jo (-osios) aky­se pa­ma­ty­ti sil­pno žmo­gaus stip­rių­jų pa­sau­ly­je. Juo la­biau pa­sa­ko­ti drau­gams apie ne­sėk­mes, abe­jo­nes ir trū­ku­mus. Jų drau­gi­jo­je la­biau ieš­ko­me ga­li­my­bės at­si­pūs­ti nuo kas­die­nių rū­pes­čių, ne­gu no­ri­me pri­si­pa­žin­ti: „Šian­dien nie­ko ne­iš­ėjo. Ir tai jau ne pir­mą kar­tą“ ar­ba „Jis man jau tre­jus me­tus at­gra­sus“, ar­ba „Jis ma­nęs jau se­niai ne­jau­di­na, nie­ko ne­jau­čiu, net kai įsi­skver­bia...“

Su­ti­ki­te – daug mie­liau pa­sa­ko­ja­me apie per­ga­les (te­gul ir iš­gal­vo­tas) ar­ba ap­si­me­ta­me kuk­lu­čiais – pri­klau­so­mai nuo to, ko iš mū­sų lau­kia­ma, koks mū­sų įvaiz­dis su­lauks di­des­nio pri­ta­ri­mo.

Pa­sak eks­per­tų, pa­slėp­ti itin in­ty­mius sek­su­a­li­nio gy­ve­ni­mo mo­men­tus – toks yra so­cia­li­nis me­lo vaid­muo. Bū­tent to­dėl stip­rų geis­mą vi­suo­met ly­di no­ras su­ži­no­ti ki­to pa­slap­tis. Ne­ži­no­my­bė kaip nie­kas ki­tas jaud­ri­na kū­nus. Ta­čiau bė­gant lai­ku vis ge­riau pa­žįs­ta­me žmo­gų, ku­ris ša­lia, o ir pa­tys jam tam­pa­me at­vi­ra kny­ga. To­dėl vis la­biau no­ri­me iš­sau­go­ti slap­tas sa­vas­ties ker­te­les.

„Iš­sa­ky­tas jaus­mas pra­ran­da ma­gi­ją. Po­rą stip­riau su­ri­ša ins­tink­ty­vus ar­tu­mas, ku­rio dė­ka my­li­mie­ji jau­čia vie­nas ki­tą ir be žo­džių. Ži­no­ma, ste­bin­ti nau­jo­mis fan­ta­zi­jo­mis ne­leng­va, ypač kai po­ra kar­tu jau ne vie­ne­rius me­tus. Bū­ti at­vi­riems ir vis­ką iš­pa­sa­ko­ti gal ir leng­viau, ta­čiau tuo­met tie iš­sa­ky­ti žo­džiai tam­pa įsi­pa­rei­go­ji­mais ir mes nu­sto­ja­me to­bu­lė­ti“, – įsi­ti­ki­nęs du kar­tus ne­sėk­min­gai ve­dęs 40-ies me­tų An­dre­jus.

„Aš tu­riu pa­cien­tų, ku­rie pri­si­pa­žįs­ta, kad jiems ne­si­no­ri part­ne­riui pa­sa­ko­ti apie tai, ko­kį ma­lo­nu­mą jiems su­tei­kia mas­tur­ba­ci­ja, – pa­sa­ko­ja sek­so­lo­gas Alain Héril. – Vie­ni jie ga­li pa­jus­ti stul­bi­na­mus or­gaz­mus ta­čiau su part­ne­riu ma­lo­nu­mo ne­pa­ti­ria.“

Žo­džiai, ku­riuos sun­ku gir­dė­ti 

Sek­su­a­lu­mas – pa­ma­tas, ant ku­rio for­muo­ja­si po­ros san­ty­kiai, ta­čiau kar­tu tai ir kiek­vie­no as­me­ni­nė te­ri­to­ri­ja.
Bū­da­mas po­ros da­li­mi žmo­gus ga­li už­si­no­rė­ti at­si­ri­bo­ti nuo part­ne­rio mas­tur­ba­ci­jos, ne­iš­ti­ki­my­bės ar su­si­lai­ky­mo pa­gal­ba. Toks at­si­ri­bo­ji­mas kal­ba apie ke­ti­ni­mus ge­riau pa­žin­ti sa­vo sek­su­a­lu­mo ri­bas. Tai iden­tiš­ku­mo pa­ieš­kos.

„San­ty­kių pra­džio­je kiek­vie­nas sten­gia­si pa­žin­ti part­ne­rio sek­su­a­lu­mą ir tai jau­di­na, - aiš­ki­na Alain Héril. – Ta­čiau po ku­rio lai­ko žmo­gus pra­de­da do­mė­tis sa­vi­mi ir tuo­met part­ne­ris ga­li truk­dy­ti.“ Ta­čiau at­vi­rai apie tai pri­si­pa­žin­da­mi, ri­zi­kuo­ja­me jį įžeis­ti. „Sek­su­a­li­nia­me gy­ve­ni­me žmo­nės daž­nai vis­ką su­pran­ta ne taip“, - tę­sia sek­so­lo­gas.

„Kar­tą pa­sa­kiau vy­rui, kad ne­be­jau­čiu ma­lo­nu­mo už­si­im­da­ma sek­su, ta­čiau jis su­pra­to, kad ma­nęs dau­giau sek­su­a­liai ne­be­jau­di­na. Ma­no pri­si­pa­ži­ni­mą jis vi­siš­kai ne taip su­pra­to“, – pa­sa­ko­ja An­na.

Ta­čiau ne tik žo­džiai, bet ir ty­lė­ji­mas ga­li bū­ti su­vo­kia­mas klai­din­gai.

Su tuo pri­si­pa­žįs­ta su­si­dū­ru­si 41-erių Ele­na: „Vy­ras gal­vo­jo, kad aš ne­drįs­tu pri­si­pa­žin­ti, ko no­riu. Ma­no ty­lė­ji­mą jis su­pra­to kaip tam tik­rus ma­no ta­bu, o šie kai­ti­no jam krau­ją. Vy­ras sten­gė­si iš­ban­dy­ti įvai­rias po­zas, sek­so žais­lus. Ga­lų ga­le tu­rė­jau rei­ka­lau­ti net to, ko ne­no­rė­jau. Tik taip ga­lė­jau su­stab­dy­ti jo sek­so eks­pe­ri­men­tus.“

Pri­vers­ti­nis me­las... kar­tais jis tam­pa ma­žes­niu blo­giu. Ta­čiau jei­gu me­luo­si­me per daž­nai, pa­si­ro­dys, kad pir­miau­sia me­luo­ja­me pa­tys sau – ban­dy­da­mi žo­džių ar­ba nu­ty­lė­ji­mų pa­gal­ba su­kur­ti san­ty­kius, ge­ro­kai nu­to­lu­sius nuo tų, ku­rie yra re­a­ly­bė­je.

„Aš ži­nau žmo­nių, ku­rie my­lė­da­mi įti­ki­na­mai me­luo­da­vo part­ne­riams, kad juos ten­ki­na sek­sas, – pa­sa­ko­ja sek­so­lo­gas Da­mien Masc­ret. – Ta­čiau klys­ta tie, ku­rie gal­vo­ja, kad me­las ga­li iš­lai­ky­ti san­ty­kius. Nes po­ros gy­ve­ni­mas – nuo­la­ti­nis vie­nas prie ki­to pri­si­tai­ky­mo pro­ce­sas. Me­las ga­li pri­vers­ti žmo­gų adap­tuo­tis prie to, ko iš tie­sų re­a­ly­bė­je nė­ra. To re­zul­ta­tas – nu­trū­kę san­ty­kiai.

Aš ty­ri­nė­jau sta­bi­lias po­ras. Vie­nin­te­lis jų pa­na­šu­mas tas, kad part­ne­riai ne­ban­do brau­tis į vie­nas ki­to in­ty­mią te­ri­to­ri­ją. Jie iš­lai­kė sek­su­a­li­nį do­mė­ji­mą­si vie­nas ki­tu, nes iš­mo­ko sub­ti­liai tai­ky­ti „tie­sos ir me­lo“ prin­ci­pą. Jis ir su­tei­kia in­ty­miam gy­ve­ni­mui rei­ka­lin­gos įtam­pos, to­dėl sek­sas to­kio­se po­ro­se – pui­ki mei­lės iš­raiš­ka.“