„Prieš dešimt metų vieną vakarą į mano duris pasibeldė vyras, kuris sakėsi esąs aukštu žemiau gyvenantis kaimynas. Jis norėjo patikrinti, ar mano virtuvėje neteka čiaupas. Tik uždaręs buto duris jis mane surišo, burną užkimšo rankšluosčiu ir išprievartavo.
Tą pačią dieną su draugu kreipiausi į policiją.
Mano draugas buvo kantrus, manęs nesmerkė ir maždaug po mėnesio aš vėl norėjau su juo mylėtis. Sau kartojau: prievartautojas užvaldė tavo kūną tik tą laiką, kol tas košmaras tęsėsi. Tačiau jis nepavergs sielos. Gyvensiu toliau. Juk tai, kas nutiko nieko bendro neturėjo nei su meile, nei su seksu. Taigi mano intymus gyvenimas vėl grįžo į įprastas vėžes.
Tiesa, kartais prieš akis man iškyla kraupūs prisiminimai ir aš tarsi sustingstu: mane ima drebulys, jaučiu skausmą pilvo apačioje. Tokios emocijos užklumpa netikėtai, negaliu jų kontroliuoti, galiu tik vėl ir vėl jas išgyventi.“
D., 32 m.
Pradėti gyvenimą iš naujo, mylėti, turėti lytinių santykių – ryžtis tam po išprievartavimo, rodos, neįmanoma. Reikia daug laiko, nuoširdaus artimųjų rūpesčio ir meilės, kol moteris vėl ima pasitikėti savimi ir aplinkiniais.
Kalbėti apie išprievartavimą vis dar tabu. Tačiau kalbėti – reiškia išsilaisvinti. Tik taip galima „nuginkluoti“ trauminę atmintį. Skausmas, išsakytas žodžiais, tampa istorija, kuri priklauso praeičiai.
Prarastas pasitikėjimas
„Išprievartavimas – katastrofa, kuri užgriūna moterį, sugriaudama jos egzistavimo tikslus, ryšius su kitais žmonėmis“, - portalui wday.ru teigia prancūzų Trauminės atminties ir viktimologijos (kriminalistikos šaka, tirianti nusikaltimų aukas) asociacijos prezidentė psichoterapeutė Murielė Salmona.
Pasaulis tampa grėsmės šaltiniu: jeigu tai nutiko kartą, gali ir pasikartoti. Auka paranda pasitikėjimą, kuris būtinas, kad galėtum susitikinėti, mylėti, ryžtis artumui.
„Moters kūnas ilgus šimtmečius buvo vyro valioje, - wday.ru teigia Rusijos krizių centro direktorė Marija Mochova. – Ir nors daugelio šalių teisinėse sistemose išprievartavimas laikomas ypač sunkiu nusikaltimu, visuomenėje dar gaji patriarchalinė nuostata, esą be moters sutikimo to nutikti negali. Taigi neretai smurtą patyrusi moteris yra „pati kalta“. Ji ima svarstyti, ką padarė ne taip... O juk ji yra auka.“
Trys išgyvenimų stadijos
„Pirmas kelias valandas po išprievartavimo auka gali prisiminti įvykius kone minučių tikslumu, - teigia M.Mochova. – Tačiau pasakoja ji viską be emocijų, nes tuo momentu jos psichika yra paralyžiuota. Atrodo, jog moteris viską būtų stebėjusi iš šalies. Tai – apsauginė organizmo reakcija, padedanti išgyventi patirtą siaubą.
Kiek vėliau atsiranda neigimas: moteris tarsi viską pamiršta. Ji sako: „Aš nieko nepamenu“. Emocijos kaupiasi, o jų pasėmė –it uždelsto veikimo bomba užplūstantys prisiminimai. Net menkiausia smulkmena, kuri asocijuojasi su išprievartavimu, verčia moterį viską išgyventi vėl ir vėl.“
Kad save apsaugotų, moteris stengiasi negalvoti, apie tai kas jai nutiko. Ji vengia bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, vengia lytinių santykių. Kartais išprievartautos moterys ima bijoti liesti kitus žmones, bijo ką nors jausti. Tačiau tai, pasak specialistų, vargu ar gali joms pagelbėti.
„Galima kuo giliau paslėpti prisiminimus, tačiau visiškai užmišti – neįmanoma, - teigia M.Salmona. – Atmintis lieka kūne ir „išlenda“ nemiga, depresija, lėtiniu skausmu, ginekologinėmis problemomis, anoreksija ar bulimija.“
Išprievartavimo nepamirši, čia net stipri valia - bejėgė. „Po šoko ir neigimo prasideda asmenybės skaidymas, - pasakoja M.Mochova. – Moteris tarsi save padalina į tą, kuri buvo išprievartauta ir tą, kuri save teisia. Kai kurios net ima atskirti save nuo savo kūno: „Čia jis dėl visko kaltas. Aš jį nubausiu“. Jos ima gerti, vartoti narkotikus, kaip pirštines keisti partnerius. Kitos gi, priešingai, atsisako sekso arba renkasi moteris – kaip „saugius partnerius“.
Kovą galima laimėti
„Kalbėti apie išprievartavimą vis dar tabu. Tačiau kalėti – reiškia išsilaisvinti. Tik taip galima „nuginkluoti“ trauminę atmintį, - tvirtina psichoterapeutė M.Salmona. – Skausmas, išsakytas žodžiais, tampa istorija, kuri priklauso praeičiai.“
Pasak M.Mochovos, išprievartavimą patyrusioms moterims ypač naudingas bendravimas su likimo draugėmis. „Pabendravusi su kitomis išprievartavimą patyrusiomis moterimis auka ima suprasti, kad ji ne viena tokia, kad gyvenimas po nelaimės tęsiasi ir vėl gali būti gražus. Moteris ima suvokti traumą kaip negatyvią patirtį, priima save tokią, kokia yra ir ima iš naujo ręsti gyvenimą.“
„Jeigu moteris jaučia, kad ja tiki, ją išgirsta, kad ji mylima – vista tai jai gali padėti išgyventi po išprievartavimo. Todėl itin svarbus ir artimųjų bei partnerio palaikymas“, - mano M.Mochova.
Deja, kovoti tenka ir su visuomenės stereotipais. „Aš ilgai gėdijausi užmegzti santykius, - pasakoja išprievartavimą patyrusi moteris. – Juk galvojama, kad jei tave išprievartavo, tavo intymus gyvenimas baigtas. Priešingu atveju, pirštais užbadys: „Matai, jinai vėl su kažkuo miega. Reiškia, tada ne viskas buvo taip baisu. Galbūt jai net patiko!“
Išprievartavimas – nusikaltimas, kur auka visuomet yra ir įtariamoji, piktinasi M.Salomona. „Nesvarbu, sugniuždyta ar sugebėjusi atsitiesti moteris, net mintis apie tai, kad ji gali geisti vyro, norėti su juo užsiimti seksu, daugeliui atrodo neįtikėtina, - teigia psichoterapeutė. – Taigi kova bus ilga... Bet ją galima laimėti.“
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: