Neramių kojų sindromas (NKS), taip pat žinomas kaip Ekbomo sindromas, yra lėtinis neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis nemaloniais pojūčiais kojose, rečiau rankose bei liemenyje ir nenumaldomu poreikiu judėti, nes valingai judant jutiminis diskomfortas susilpnėja. Šiuo sindromu sergantys pacientai skundžiasi ir miego sutrikimais, prastesne gyvenimo kokybe, fiziniu bei protiniu nuovargiu. NKS diagnozuojamas iki 5-10 procentų gyventojų.
 
Atsako specialistė
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytoja, medicinos mokslų daktarė neurologė Rūta Kaladytė Lokominienė:

- Neramių kojų sindromas gali būti pirminis ir antrinis.
Pirminis neramių kojų sindromas – savarankiška liga, dažniausiai paveldima, nors gali būti ir sporadinė: dėl genetinių priežasčių sutrinka normalus cirkadinis nervų sistemai labai svarbaus biogeninio amino – dopamino ritmas, todėl atsiranda cikliškai pasikartojantys jutiminiai simptomai, kurie palengvėja judant. Neramių kojų sindromas dažniau prasideda vyresniam nei 35 metų asmeniui, tačiau gali sirgti ir vaikai bei jaunuoliai. Jį nustato neurologas. Kol kas išgydyti pirminio sindromo neįmanoma, bet jis pasižymi tuo, kad „leidžia sau“ sukelti savaimines remisijas, - kartais dingsta, tačiau kartais dėl neaiškių priežasčių grįžta ir vėl vargina žmogų. Pirminio neramių kojų sindromo simptomus galime pašalinti vaistais ir nemedikamentinėmis priemonėmis. Jei kalbėtume apie pastarąsias, - labai svarbus darbo ir poilsio režimas bei fizinis aktyvumas antroje dienos pusėje: tiktų bent valandą eiti vidutiniu tempu ar tris ketvirčius valandos tokiu pat tempu važiuoti dviračiu, plaukti. Taip pat svarbu laikytis miego higienos normų ir vengti įvairių stimuliantų antroje dienos pusėje: negerti kavos, nevartoti alkoholinių, energinių gėrimų. Padėti gali ir įvairios malonios fizioterapinės priemonės. Tai gali būti cirkuliacinis, kontrastinis dušas, masažinės vonios. Jeigu simptomai yra vidutinio intensyvumo arba intensyvūs, vargina bent du tris kartus per savaitę ir dažniau, tada tenka skirti ir vaistų. Gydymo kursą parenka neurologas.
Antrinis neramių kojų sindromas atsiranda dėl kitų ligų (cukrinio diabeto, geležies stokos būklių, inkstų nepakankamumo, skydliaukės veiklos sutrikimų, sergant neurodegeneracinėmis ligomis, pavyzdžiui, Parkinsono liga), todėl jo simptomai lengvėja ar (ir) išnyksta gydant pagrindinę priežastį. Jei neramių kojų sindromą sukėlė mažakraujystė dėl skrandžio opaligės, išgydžius opą, hemoglobino kiekis vėl taps normaliu, ir pacientas pasveiks ne tik nuo opos, bet ir nuo neramių kojų sindromo. Ne visas antrines lėtines sindromo priežastis galima išgydyti, tačiau simptomų klinikinė raiška atspindi ligos kontrolę. Pavyzdžiui, kuo geriau gydomi cukrinio diabeto pagrindiniai simptomai, tuo mažiau vargina ir neramių kojų sindromas.
Alergijai gydyti skirtų vaistų vartojimas nebūna pagrindine neramių kojų sindromo priežastimi. Senieji, pirmos kartos antihistamininiai preparatai (neselektyvūs H1 receptorių blokatoriai – difenhidraminas, triprolidinas) gali sukelti ne neramių kojų sindromo kilmės nevalingą bruzdumą, taip pat gali provokuoti ar sustiprinti simptomus asmeniui, kuris serga genetiniu ar antrine sindromo forma, bet nutraukus šiuos vaistus jis grįžta į pirminę būklę. Jei sergate šienlige ir vartojate šiuolaikiškų vaistų nuo alergijos, nėra ko baimintis neramių kojų sindromo  simptomų sustiprėjimo.