Išgirsta, kad per brangu

„Kai valstybė priima sprendimą kompensuoti vaistą, žinoma, praėjus visas biurokratines procedūras, dar vis tiek tenka laukti dvejus trejus metus, kol šis bus kompensuojamas faktiškai. O dažnai pasakoma, kad per brangu. Nors, atrodo, tokį vaistą sugeba kompensuoti ir kitos Rytų Europos valstybės, turinčios panašias finansines galimybes“, - problemą įvardija POLA prezidentas Šarūnas Narbutas.

 
Anot jo, šiuo metu Lietuvoje taikomas vaistų kompensavimo modelis, kai vaistas efektyvus, bet Lietuvai per brangus ir dėlto nekompensuojamas, sudaro tokią situaciją, kad pagal pacientų išgyvenamumo rodiklius esame Europos Sąjungos šalių uodegoje.
„Nėra taip, kad kaštai, neskirti brangiems vaistams kompensuoti, būtų sutaupyti. Tiesiog lėšos leidžiamos ne taip efektyviai: ko nesumokame už gydymą vaistais, kaip pacientai, mokesčių mokėtojai, sumokame per operacijas, įvairias procedūras, nuolatinį gydymą, paskui jau ir per paliatyviąją slaugą“, - pridūrė Š.Narbutas.
 
Spręstų Vyriausybė
Jei Seime būtų galutinai apsispręsta dėl naujosios tvarkos, Vyriausybė sprendimus turėtų priimti tais atvejais, kai siūlomas kompensuoti vaistas itin brangus. Kitaip tariant, jo kaina viršija vadinamąją referencinę kaštų naudingumo vertę (matas, leidžiantis palyginti, kiek kainuoja vieneri kokybiški sergančiojo gyvenimo metai, jį gydant jau kompensuojamais vaistais – red.). Sprendimai, kaip nurodoma pranešime, būtų priimami vadovaujantis itin aiškiais nustatytais kriterijais.
Kokioms ligoms ir pacientų grupėms šis įstatymo pakeitimas turėtų pagelbėti, šiuo metu dar nėra aišku. Numatyta, kad, jei pakeitimui pritars Seimas, Vyriausybė dar turės patvirtinti brangių vaistų įrašymo ar neįrašymo į kompensavimo sąrašus kriterijus.
 
„Dėlto, kad sprendimus priiminės Vyriausybė, daugiau lėšų PSDF neatsiras, tačiau gali pasikeisti požiūris, nes dabar komisija, vertindama kiekvieną situaciją individualiai, žiūrėdavo skaičiukais, kad vaistas turi būti toks efektyvus ir toks pigus, pigiausias Europoje“, - sakė Š.Narbutas.
Anot jo, pernai jų organizacija atliko pacientų apklausą, siekdama išsiaiškinti, ar gydytojai informuoja apie imunologinę terapiją, kuri yra vienas inovatyviausių gydymo metodų.
 
„Net 90 procentų apklaustųjų sakė, kad ne. Pasak gydytojų, jie neturi galimybių apie tai informuoti pacientų, nes valstybė šio gydymo vis tiek nekompensuoja. Tada kyla klausimas, ar gydytojas turi pacientui pasakyti apie visus pažangius gydymo būdus, nors šie ir nekompensuojami? Mūsų, kaip pacientų organizacijos, pozicija tokia: vienareikšmiškai taip, nes yra kitų būdų, ne tik per kompensavimą tuos vaistus gauti“, - sako Š.Narbutas.
Anot jo, kai valstybė atsisako kompensuoti brangius vaistus, dažnai viską nulemia paciento asmeninis indėlis arba gydytojo pagalba, jei šis rašo raštus į komisijas ir padeda pacientui suprasti, koks vaistas jam tinkamiausias.
 
„Vieno paciento ligos istorijai įvertinti reikia bent dvylikos darbo valandų. Suprantame, kad onkologas, turėdamas per dieną keliasdešimt pacientų, net ir po darbo negali tuo užsiimti, nes visos nakties gali neužtekti.
Jei pacientai yra vaikai, dažniausiai tuo užsiima jų mamos, tėvai, dėdami titaniškas pastangas. Jeigu vyresni pacientai, dažniausiai jų vaikai. Pacientai dažnai patys dėl savęs retai ryžtasi kovoti, nes, kai susiduri su onkologine liga, tikrai neturi sveikatos ir jėgų dar suprasti, kaip veikia sveikatos sistemos labirintas“, - sako Š.Narbutas.
 
Palikti likimo valiai
Sergantieji retomis ligomis ar jų artimieji irgi turi nueiti kryžių kelius, siekdami išsikovoti reikiamą ir dažnai itin brangų vaistą.
Vienas realių pavyzdžių – visuomenėje plačiai nušviesta trimečio Bernardo ligos istorija. Praėjusių metų pabaigoje berniukui buvo diagnozuota Diušeno raumenų distrofija – itin negailestinga liga, kuriai progresuojant vaikas tampa visiškai neįgalus: praranda galimybę vaikščioti, savarankiškai kvėpuoti ir galiausiai patiria ankstyvą mirtį. Medikams pavyko atsekti genų mutaciją, kuri Bernardui sukėlė ligą. Pasirodė, kad jis serga ypač reta jos forma, kuri sudaro vos 10 proc. visų Diušeno raumenų distrofijos atvejų. Gera žinia ta, kad būtent šiai mutacijai sukurtas vaistas, galintis mažiausiai 3–4 metams atitolinti neįgaliojo vežimėlį, vėliau – ir ankstyvą mirtį, ypač jeigu vaistas pradedamas vartoti pakankamai ankstyvame amžiuje.
 
Tiesa, vaistas nepigus, jo kaina – 268 tūkst. eurų metams. Lietuvoje sprendimą dėl tokių vaistų įsigijimo bei kompensavimo priima Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisija.
Pirmasis komisijos sprendimas, deja, buvo nepalankus berniuko šeimai. Pagrindinis argumentas – Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžete nėra numatyta pakankamai lėšų šiai labai retai būklei gydyti.

„Pagal dabar galiojančią tvarką kreiptis į minėtą komisiją mes galime tik tais atveju, jeigu patologija ypač reta. Lietuvoje turi būti ne daugiau penkiolikos naujų šios ligos atvejų per metus. Be to, liga privalo turėti vaistą, kuris yra registruotas Europos Sąjungoje ir kurio poveikis yra toks, kad arba tą ligą pagydo, arba atitolina neįgalumą, sulėtina ligos progresavimą. Kitaip tariant, turi būti įrodyta, kad šis vaistas yra veiksmingas ir būtent tai ligai tinkamas.
Turit omenyje, kad retų ligų yra šeši aštuoni tūkstančiai ir tik 5 procentai iš jų apskritai turi tinkamą gydymą. Pastarasis kartais kainuoja nelabai daug, o kartais dešimtis tūkstančių ar kelis milijonus eurų“, - sako LSMU Kauno klinikų gydytoja vaikų neurologė Milda Dambrauskienė.
Tiesa, kaip nurodo Sveikatos apsaugos ministerija, minėtas įstatymo pakeitimas taikomas tik vaistams, kuriuos siūloma įrašyti į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą, o ne vaistams skirtiems labai retų ligų gydymui. Vaistų labai retoms ligoms gydyti kompensavimą reglamentuoja kitos Farmacijos įstatymo nuostatos.

---

 
Komentaras
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Raimundas Martinėlis:

- Ko dabar tai Vyriausybei kištis? Nebent yra skiriamos kokios nors papildomos lėšos iš valstybės biudžeto, ne iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Sutinku, tada galbūt Vyriausybei reikėtų priimti sprendimus. Bet ar tai teisiškai būtų įmanoma? Reglamentavimas, kad sprendimus priimtų Vyriausybės, skamba keistai, nebent ypač brangius vaistus. Bet vis tiek specialistai turėtų pateikti rekomendacijas.
Be to, jeigu žiūrime į medikamento skyrimą tik per pinigų prizmę, kur mes einame? Reikia visgi žiūrėti į pacientą ir inovatyvius gydymo būdus.