Eilinė diena
Medikui Tetsu Nakamurai gruodžio 4-oji buvo eilinė darbo diena. Laukė vizitai pas pacientus. Karo nualintame Afganistane gydytojas darbavosi jau 35 metus. Per tą laiką japonas matė visko: sovietų invaziją, Talibano diktatūrą, amerikiečių ir NATO dalinių įvedimą. Taikos siekį nuolat vijosi teroras ir mirtis. T.Nakamura kaip ir daugybė Afganistane tarnavusių karo medikų stengėsi gelbėti gyvybę ten, kur ji buvo menkai vertinama ir greitai prarandama.
Jis žinojo, kad net eilinės kelionės šioje šalyje dažniau nei bet kur kitur pasaulyje baigiasi tragiškai. Tačiau mirties išvengti gydytojui sekėsi – per ilgus darbo dešimtmečius T.Nakamura priešų neįgijo, nesulaukė teroristų grupių grasinimų. Tiesa, sykį teko bėgti nuo amerikiečių sraigtasparnio paleistų kulkų – gydytojas per klaidą palaikytas teroristu. Jis taip pat stebuklingai išsigelbėjo potvynio metu, savo jėgomis pasiekęs aukštumą, kurios neapsėmė pragaištingai pakilę upės vandenys.
Tačiau vietos vaikų „Dėde Muradu“ pramintą mediką mirtis pasivijo Nangarharo provincijos Džalalabado kelyje. Vykstant į darbą mediką nušovė neatpažinti asmenys. Žuvo dar penki drauge keliavę žmonės. Akivaizdu, tai – teroro aktas, tačiau atsakomybės dėl mediko nužudymo kratosi didžiosios teroristų grupuotės. Kas ir kodėl įvykdė šį nusikaltimą, kol kas neaišku.
 
Norėjo kolekcionuoti vabzdžius
Karjeros pradžioje T.Nakamura visai nesvajojo apie darbą humanitarinėse misijose. Baigęs medicinos studijas išvyko į Pakistaną. T.Nakamura pasakojo anuomet tikėjęs, kad darbas Pakistane pasitarnaus didžiajam jo hobiui – retų rūšių vabzdžių kolekcionavimui.
Tačiau akistata su tikrove metė iššūkį rožinėms gydytojo svajonėms. Medikas pamatė skurdą ir neviltį, ligas, seniai pažabotas civilizuotame pasaulyje – kūną darkančius raupsus, maliariją, parazitines infekcijas. Į Pakistaną plūdo pabėgėliai: žmonės, palikę Afganistaną dėl sovietų išprovokuoto karo. Humanitarinę krizę lydėjo badas ir troškulys. Nepaisydamas rizikos, gydytojas persikėlė į nesvetingą ir mirtinai pavojingą Afganistaną – ten, kur labiausiai reikėjo pasišventusių medikų.
Netrukus su Pakistanu besiribojančioje Nangarharo provincijoje T.Nakamura atidarė kliniką. Regione vykstant kariniams susirėmimams, japonas liko ištikimas Hipokrato priesaikai ir neskyrė savų nuo priešų – gydė visus atvykusius.
 
Tyro vandens gurkšnis 
T.Nakamura matė, kad skurdas ne tik sargdina gyventojus, bet ir skatina jungtis prie teroristinių grupuočių. Taip Afganistanas buvo griaunamas iš vidaus. Japonas troško visomis išgalėmis prisidėti prie sugriauto krašto atstatymo. Šalia gydytojo profesijos, vyras pasišventė kovai su Afganistaną kamuojančiomis sausromis ir socialine atskirtimi.
Medikas pastebėjo, kad karo nualintai šaliai gyvybiškai svarbus nuolatinis vandens tiekimas ir žemdirbystės gaivinimas. „Vienas irigacinis kanalas svarbesnis už šimtą gydytojų“, – atviravo T.Nakamura. Vyras užsimojo rekonstruoti drėkinimo sistemas. Dėl šio tikslo japonas net pristabdė mediko karjerą ir eksternu baigė hidraulinės inžinerijos studijas.
2000 metais kilusi sausra skatino infekcijų plitimą. Tai buvo pražūtinga mažiesiems pacientams: kaip mat išaugo vaikų mirtingumo rodikliai. T.Nakamura subūrė grupę savanorių, tarp kurių buvo nemažai Japonijos jaunimo. Gydytojo sukviesti savanoriai sausros nualintuose kaimuose kasė šulinius, pritaikė veiksmingas irigacines konstrukcijas. T.Nakamura prisidėjo ir prie mokyklų tinklo plėtimo. Japono dėka edukacija tapo prieinama tūkstančiams atokiuose regionuose gyvenančių afganų.
Kilnūs darbai nebus pamiršti. Už humanitarinę veiklą gydytojas gavo Azijos Nobeliu vadinamą Ramono Magsaysay apdovanojimą, sulaukė ir oficialios Afganistano vyriausybės padėkos. Per ilgus darbo metus T.Nakamura tapo artimas vietos žmonėms. Atsisveikinimo su velioniu ceremonijoje karstą nešė Afganistano prezidentas Ashrafas Ghanis.

---

 
Interviu
Apie lietuvių medikų patirtis karo zonoje pasakoja gydytojas, buvęs karo medikas, majoras Vilius Kočiubaitis:

- Papasakokite apie darbo tikrovę – kokias sąlygas gauna ten atvykę medikai? Kaip sekėsi bendrauti su vietos žmonėmis? 
- Į karo zoną važiuojame kaip karininkai. Turime išmanyti NATO standartus, gelbėjimo, gydymo, sraigtasparnio iškvietimo procedūras. Žinoma, net ir ten pirmiausia turi būti geras medikas. Reikia skubios pagalbos žinių. Tačiau tai tikrai ne visiems. Atvažiuoji kaip į mėnulį ir visada esi darbe, praktiškai tik dirbi ir miegi.
Atvykę pirmą kartą radome plyną lauką, patys pastatėme ligoninę. Kelis mėnesius valgėme sausą davinį, nebuvo virtuvės. Atlikome pirmą operaciją, pamenu, aš daviau narkozę, nors nesu anesteziologas. Vėliau pastatyta stacionari ligoninė su reanimacija, operacine, laboratorija, rentgenu.
Gyventojai geranoriški, bet darbas buvo intensyvus. Vietiniams atlikdavome po kelias operacijas per dieną. Žinoma, ligos ten visai kitos: nuo maliarijos iki choleros. Tuberkulioze serga pusė suaugusiųjų, jei ne daugiau. Tiesa, reikėdavo gydyti ir Talibano atstovus. Sakoma, kad gydytojų, inžinierių jie neliečia, bet manau, jiems tas pats. Juk dažnai sprogdina ligonines, mokyklas.
Afganų gydytojai išsilavinę ir universalūs, daro visokias operacijas, gali įdėti net kraujagyslės protezą. Labai gerai pasikaustę, jie mus mokė prisitaikyti prie vietos realijų. Užsimezgė šiltas bendradarbiavimas, jų medikai stažavosi ir Lietuvoje.
 
- Su kokiais pavojais teko susidurti? 
- Goro provincija mums tuo metu buvo palanki, talibų ten daug nebuvo. Pasitaikė tik vienas mūsų kario mirties atvejis. Žinoma, užpuolimų būdavo, sprogdino ir medpunktą. Keliaudavome su apsauga – lydėdavo kelios mašinos, tačiau mūsų automobilis buvo nešarvuotas, juokinome vakariečius. Tačiau teko atsiriboti nuo baimės, kitaip nesugebėsi net iš mašinos išlipti. Kai atvažiuodavome į ligoninę, gydytojai mūsų prašydavo sunkius ginklus palikti mašinoje. Tokie jų papročiai - parodyti, kad atėjai su taika ir jų nebijai. Nors tai nusižengimas saugumo protokolui, į palatas eidavome be automatų.
Vienas baisiausių įvykių – kai naktį iš vietinės ligoninės reikėjo paimti nužudytą Vokietijos pilietį. Jis norėjo pervažiuoti Afganistaną, rašė knygą, statė filmą. Deja, nuvažiavo netoli, apie du šimtus kilometrų ir jį nužudė. Keliavome naktį, pavojingu metu. Reikėjo į bazę parvežti jo kūną. Suvažiavo pilnas kiemas talibų, koks penkiasdešimt. Su jais nėjo susikalbėti, buvo agresyvūs, turbūt norėjo imti išpirką už lavoną. Tą kartą buvo baisu, galvojau, kad gyvas iš ten neišeisiu. Tačiau galiausiai jie leido pasitraukti, tik paprašė užrašyti vardą ir pažymėti, kad pasiėmiau lavoną.

 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!