Pasaulis gedi kino legendos – žiemos viduryje, likus vos kelioms dienoms iki 79-ojo gimtadienio, mirė „Tvin pykso“ (Twin Peaks) ir „Malholando kelio“ (Mulholland Drive) režisierius Davidas Lynchas. Jo šeima pranešė žinią socialiniame tinkle, paminėdama, kad paskutinę jo gyvenimo dieną dangus buvo ryškiai mėlynas, o saulė – auksinė, tarsi paties D.Lyncho sukurto filmo kadre.
Davido Lyncho šeima pranešime apie mirtį pacitavo mėgstamą režisieriaus posakį: „Žiūrėk į spurgą, o ne į skylę“. Šie žodžiai įkūnijo visą D.Lyncho gyvenimo filosofiją – net ir sunkiausiomis akimirkomis matyti ne trūkumus, bet galimybes.
Rūkyti metė susirgęs
Aštuonerių metų berniukas iš Montanos uždega pirmąją savo cigaretę. Nuo šiol pusę amžiaus rūkymas bus neatsiejama Davido Lyncho asmenybės dalimi.
„Aš mylėjau tabako kvapą, tabako skonį. Mylėjau cigarečių uždegimo momentą. Tai buvo dalis manęs kaip menininko ir filmų kūrėjo“, – kalbėjo režisierius paskutiniame interviu „People“ žurnalui pernai lapkritį.
Cigaretės tapo D.Lyncho įvaizdžio dalimi („Google“ paieškoje galima rasti begalę nuotraukų, kuriose režisierius įamžintas su cigarete rankoje) ir lydėjo režisierių kiekviename kūrybinio proceso etape. Jo sukurtuose filmuose rūkymas taip pat tapo neatskiriamu elementu – nuo „Tvin Pykso“ iki „Mėlyno aksomo“ (
Blue Velvet) – visi personažai reguliariai uždegdavo cigaretę.
Net 2020-aisiais diagnozuota emfizema neprivertė režisieriaus iškart mesti rūkyti. „Bandžiau mesti daugybę kartų, bet kai būdavo sunku, užsidegdavau tą „pirmąją“ cigaretę ir tai būdavo vieno bilieto kelionė į rojų. Tada vėl grįždavau prie rūkymo“, – pasakojo jis tame pačiame interviu.
Prireikė dar dvejų metų, kol jis pagaliau atsisakė cigarečių. „Pamačiau užrašą ant sienos: „Tu mirsi per savaitę, jei nesustosi“. Judėdamas jau vos gaudydavau orą. Mesti rūkyti buvo mano vienintelis pasirinkimas“, – teigė režisierius.
Paskutiniuose interviu D.Lynchas ne tik pasakojo apie sunkią kovą su liga, bet ir ragino kitus rūkalius mesti žalingą įprotį: „Privalau jiems pasakyti: tik pagalvokite apie tai. Galiausiai šis įprotis jus pražudys. Bet jūs tikrai galite mesti.“
Pastaraisiais metais liga drastiškai pakeitė legendinio režisieriaus gyvenimą. „Sunku gyventi su emfizema. Vos galiu pereiti per kambarį. Tai tarsi vaikščioti su plastikiniu maišu ant galvos“, – pernai lapkritį pasakojo D.Lynchas.
Dėl ligos jis tapo pažeidžiamesnis kitoms kvėpavimo takų infekcijoms, todėl didžiąją laiko dalį praleisdavo namuose. „Man niekada iš tiesų nepatiko išeiti, todėl tai – geras pasiteisinimas“, – su jam būdingu humoru kalbėjo režisierius.
Vis dėlto liga privertė jį atsisakyti to, ką mylėjo labiausiai: „Aš myliu būti filmavimo aikštelėje, galėti pašnibždėti ten dirbantiems žmonėms. To man gaila labiausiai.“ Nepaisant to, režisierius liko atviras galimybei režisuoti nuotoliniu būdu.
Paskutiniuose interviu D.Lynchas atvirai dalijosi patirtimi, tikėdamasis tapti įspėjimu kitiems. Nors rūkymo svarbos kūrybiniame kelyje jis nepaneigė, pabrėžė, kad kaina, kurią tenka sumokėti už šį malonumą, yra per didelė.
Tiesa, tabakas buvo ne vienintelė D.Lyncho priklausomybė. „Aš atsikeliu ir pirmiausiai atsigeriu kavos puodelį. Visuomet dieną pradedu nuo kavos – taip jau yra su manimi. Žinote, kaip ligoninėje jie įstato lašelinę į ranką? Aš praktiškai turiu lašelinę visą dieną, – juokavo jis interviu VICE, prieš penkerius metus pasakodamas apie savo kasdienę rutiną. – Po to medituoju ir einu dirbti.“
Kelias į vidinę ramybę
Transcendentinė meditacija į tuomet dar jauno ir nepopuliaraus režisieriaus gyvenimą atėjo 1973-aisiais, po pokalbio su seserimi. „Sesers balse išgirdau tai, ko niekada anksčiau negirdėjau. Tikrą laimę, – prisiminimais dalijosi D.Lynchas „The New York Times“. – Pradžioje buvau skeptiškas dėl meditacijos. Maniau, kad tai – laiko švaistymas. Bet netrukus patyriau, kad frazė „tikroji laimė slypi viduje“ yra absoliuti tiesa.“
Jis prisiminė pirmąją meditaciją Los Andžele, 1973 m. vasarą: „Jaučiausi tarsi važiuočiau liftu ir kas nors būtų nukirpęs kabelius. Kritau į gelmę. Gili tyla, tokia unikali, bet kartu tokia pažįstama. Tokia natūrali.“ Ateinančius 50 metų jis nepraleido nė vienos meditacijos sesijos.
„Tai, kas gyvenime anksčiau beveik žudė tave, kėlė stresą, depresiją, liūdesį, baimę – visa tai pradeda turėti vis mažiau ir mažiau galios“, – sakė kino žvaigždė, pasakodama apie meditacijos įtaką gyvenimui. Šis dualumas – tamsa jo filmuose ir šviesa jo gyvenime – tapo vienu įdomiausių D.Lyncho fenomeno aspektų.
2005 metais jis įsteigė savo vardo fondą „David Lynch Foundation“, kuris moko transcendentinės meditacijos karo veteranus su potrauminio streso sutrikimu (PTSD), smurtą patyrusias moteris ir vaikus. Kaip gimė ši idėja? „Skaičiau spaudoje apie mažus vaikus, ateinančius į mokyklą su ginklais, apie visą smurtą kaimynystėje ir pagalvojau: kaip kas nors gali gyventi tokioje aplinkoje?“ – prisiminė jis interviu „The New York Times“.
Per beveik du dešimtmečius fondas padėjo daugiau nei 500 tūkst. žmonių atrasti meditacijos naudą. Režisierius tikėjo, kad transcendentinė meditacija gali padėti visiems – nuo Holivudo žvaigždžių iki karo veteranų. „Kiekviename žmoguje yra beribio intelekto, kūrybiškumo, laimės, meilės, energijos, galios ir ramybės laukas – visos teigiamos savybės yra visuose mumyse“, – teigė D.Lynchas.
Šviesa tamsoje
Nors režisieriaus kūryba visada balansavo tarp košmaro ir realybės, su juo reguliariai dirbantys aktoriai Kyle’as MacLachlanas, Laura Dern, Naomi Watts prisimena režisierių kaip ramybės oazę chaotiškame filmavimo procese. „Lyncho aikštelėje visada būdavo ypatinga atmosfera – nepaisant to, kad filmavome tamsiausias scenas, jis spinduliavo ramybe ir šviesa“, – yra sakiusi Laura Dern.
Net ir paskutiniais gyvenimo metais, kai emfizema apribojo režisieriaus fizines galimybes ir neleido daugiau dalyvauti filmavimo aikštelėje, jis nenustojo kurti: D.Lynchas tapė, kūrė muzikos projektus, dirbo savo dirbtuvėje. „Dabar yra dalykų, kuriuos galima daryti namuose. Galima piešti, tapyti, kurti mažus dalykus, – teigė jis. – Negatyvumas yra kūrybiškumo priešas. Jei esi pilnas baimės ir pykčio, idėjų srautas užsidaro.“
Jo šeima pranešime apie mirtį pacitavo mėgstamą režisieriaus posakį: „Žiūrėk į spurgą, o ne į skylę“. Šie žodžiai įkūnijo visą D.Lyncho gyvenimo filosofiją – net ir sunkiausiomis akimirkomis matyti ne trūkumus, bet galimybes.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: