Šiek tiek istorijos
Svalbardas – Arkties tyrinėtojų stotelė, kur mokslininkai dažnai įsirengdavo štabus. Čia tyrimus vykdė ne vienas žinomas pasaulio universitetas. 1920 m. tarptautinė bendruomenė salą pripažino Norvegijai su sąlyga, kad teritorija liks demilitarizuota.
 
Po penkerių metų pagal sutarties sąlygas pradėjusi administruoti Svalbardą Norvegija leido ir kitų šalių piliečiams eksploatuoti naudingąsias salyno iškasenas. Kur buvę, kur nebuvę rusai, užuodę iškasenas, populiacija uzurpavo Barencburgo gyvenvietę, dėl kurios šiandien ir kyla įtampa.
 
Rusų boikotas
Daugelį metų salos gyventojai didžiavosi gebėjimu nepriskirti žmonių jų šalių vyriausybėms. Rusai, ukrainiečiai ir norvegai dešimtmečius gyveno vienas šalia kito šioje izoliuotoje saloje, kuri labiau žinoma dėl baltųjų lokių ir sparčiai šylančio klimato, o ne dėl susiskaldžiusios politikos.
 
Arktyje sakoma, kad jei jūsų sniego motociklas sugenda, niekas neklausia jūsų tautybės prieš pradėdamas jį remontuoti. Tačiau Rusijos invazija į Ukrainą neaplenkė ir Svalbardo salos. Turizmo valdyba paragino boikotuoti rusijos valstybines anglies kasybos įmones Barencburgo gyvenvietėje. Iki šiol laikytas nuosaikiu rusijos generalinis konsulas šiauriausioje pasaulio diplomatinėje atstovybėje Sergey Gushchin daugelį supykdė komentarais apie rusijos invaziją ir kaltinimu, kad Norvegijos žiniasklaida pateikia „netikras naujienas“.
 
Dar balandžio pradžioje konsulas Norvegijos internetiniam laikraščiui „Nettavisen“ rėžė, kad pastatus Mariupolyje niokojo ne rusijos sviediniai, o naciams simpatijas jaučiantis ukrainiečių batalionas. Žinoma, neapsieita ir be kalbų, kad nufotografuota nėščia moteris bėganti iš apgultos ligoninės nebuvo šios pacientė. Konsulo išreikštos pažiūros daugeliui sukėlė siaubą, atsižvelgiant ir į tai, jog jos kertasi su papildomomis S.Gushchin rusijos stačiatikių bažnyčios subdiakono pareigomis. Nusivylimą konsulu išreiškė ir Svalbardo liuteronų bažnyčios pastorius Siv Limstard, kuris anksčiau rusą laikė draugišku, lengvai bendraujančiu, neformaliu ir bendradarbiavimą skatinančiu asmeniu.
 
Laimei, ne visi rusijos piliečiai apžavėti propagandos. Buvęs aukščiausias šios šaliea turizmo pareigūnas Barencburge Timofey Rogozhin, dar praėjusiais metais išėjęs iš darbo, šiuo metu daug laiko praleidžia kanale „Telegram“, kovodamas su rusijos skleidžiama propaganda apie invaziją. Kitaip nei konsulas, jis įvykdytus žiaurumus apibūdina ne kaip klaidas, o kaip nusikaltimus.
 
Sovietinė praeitis
„Svalbardas – sala, kur įvairiems žmonėms pavyko ilgą laiką taikiai sugyventi, – teigia Longyearbyen įsikūrusio Spitsbergen menininkų centro direktorė Elizabeth Bourne. – Deja, ši situacija gali baigtis.“
 
Longyearbyen yra 48 km į šiaurės rytus nuo Barencburgo, jame gyvena maždaug 2,5 tūkst. gyventojų iš 50 valstybių. Jau nuo sovietmečio tarp šių dviejų gyvenviečių vyksta kultūriniai ir sportiniai mainai. Šių tradicijų svarbą bei ilgaamžiškumą rodo ir tai, kad tarp miestelių nėra kelio. Keliauti tenka sniego motociklais, valtimis ar malūnsparniais.
 
„Galbūt Longyearbyen žmonės nenori manęs matyti, tačiau jiems vis tiek patinka Barencburgo žmonės“, – galima sakyti, kad per drąsiai rėžia rusijos konsulas, kurio šalis iš gyvenvietės padarė tikrą sovietinį muziejų po atviru dangumi. Ten išdidžiai stovi Lenino biustas bei užrašas kirilica: „Komunizmas – mūsų tikslas“.
 
Prarandami pinigai
Kadaise Barencburge gyveno daugiau nei tūkstantis žmonių. Šis skaičius šiandien yra sumažėjęs iki 370. Du trečdaliai iš jų – ukrainiečiai. Dauguma kalnakasių yra atvykę iš Donbaso regiono rytų Ukrainoje, kuris palaiko glaudžius ryšius su Rusija. Kiti iš šio regiono gyventojai dirba turizmo sektoriuje arba atlieka aptarnavimo darbus.
 
Nemažai rusų ir ukrainiečių, į kuriuos kreipiasi žurnalistai, atsisako diskutuoti apie politiką. Tačiau rusijos kelionių gidė Natalia Maksimishina nepabūgo kritikuoti putino, užsimindama apie šios šalies įvykdytus karo nusikaltimus, sakydama: „Tikiuosi pamatyti jį Hagoje.“
 
Barencburgą iš esmės valdo Rusijos valstybinė kasybos įmonė „Trust Arktikugol“. Svalbardo turizmo tarnybos rekomenduoja neleisti pinigų miestelio viešbučiuose, kavinėse, užeigose, suvenyrų parduotuvėse ir net vietinėje alaus darykloje „Red Bear“. Šiuo metu Barencburgas atrodo beveik tuščias, kartas nuo karto šią tuštumą užpildo mažais laiveliais atvykstantys turistai. Kaip nurodo konsulas G.Gushchin prieš pandemiją turizmas miesteliui atnešdavo daugiau pinigų nei anglis ir pridūrė, kad „Trust Artikugol“ kas savaitę praranda vis didesnius pinigus. Negana to, atvykstantys turistai paskatinti įvykių maistą atsiveža patys, kad tik nereiktų leisti pinigų vietinėse užkandinėse.
 
Boikoto kritikai teigia, kad rusijos vyriausybei šis boikotas kenkia mažiau nei vietos gyventojams Barencburge, kurių dauguma yra ukrainiečiai. Pavyzdžiui, Rusijos bankų išduotos kredito kortelės neveikia Norvegijos finansų sistemoje dėl tarptautinių sankcijų. Tačiau šios problemos nemažina kritikos kiekio, kurią turi apsiimti konsulas. Tai suprasdamas jis pirmą kartą atsisakė dalyvauti planuojamuose kultūriniuose mainuose Longyearbyene. „Yra daug rusų, ukrainiečių bei norvegų, kurie nebūtų patenkinti, jei aš ten dalyvaučiau“, – užsimena S.Gushchin.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!