Australijos Vyriausybė pakeitė kontraversiškus įstatymus, kurie gąsdino gydytojus laisvės atėmimu, jeigu šie prasitars apie žiaurų žmogaus teisių nepaisymą šalies imigrantų sulaikymo centruose.
Kurį laiką pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Australijos pakrantės sulaikymo centrų sistemą, kadangi imta kalbėti, jog sulaikytieji čia gyvena žiauriomis sąlygomis, patiria fizinę ir seksualinę prievartą, be to, jiems nesuteikiama medicininė priežiūra.
Kalėjimas – už atkleistą informaciją
Pagal Australijos sienos apsaugos tarnybos įstatymą bet kuris asmuo, laikomas patikėtuoju ir dirbantis imigrantų sulaikymo sistemoje, gali būti nuteistas dvejiems metams kalėjimo už be leidimo atskleistą informaciją apie sulaikytųjų gyvenimo sąlygas. Aktyvistų grupė „Gydytojai pabėgėliams“ neseniai juridiškai užginčijo šį teisės aktą Aukščiausiame Australijos teisme tikindami, kad paslaptyje laikoma imigrantų priežiūra pažeidžia konstitucines teises į politinės komunikacijos laisvę.
Suskubo taisyti
Vyriausybė pataisė šį aktą, iš apibrėžimo „imigracijos ir pasienio darbuotojai“ išbraukdama sveikatos priežiūros profesionalus. Šis pokytis reiškia, kad slaptumo bei informacijos viešinimo sąlygos nebebus taikomos gydytojams, slaugėms, psichologams, psichiatrams, akušeriams, farmacininkams ir odontologams.
Sidnėjaus bendrosios praktikos gydytoja ir „Gydytojai pabėgėliams“ prezidentė Barri Phatarfod sakė, kad įstatymas buvo pakeistas prieš tai, kai Vyriausybė turėjo pateikti dokumentus gynybai Aukščiausiame teisme. Ji minėtus pokyčius apibūdino kaip itin svarbią pergalę, kuri reiškia, jog šioje sistemoje dirbantys medikai galės dirbti remdamiesi savo etikos kodeksu ir turės galimybę kalbėti apie žmogaus teisių pažeidimus. Tiesa, ji apgailestavo, kad įstatymo pataisymai nuo baudžiamojo persekiojimo neapsaugos tų gydytojų, kurie iki įsigaliojant viešai papasakojo apie sulaikytiesiems daromą žalą.
„Drakoniškas, represinis, slaptas režimas tęsiasi ir tikroji problema yra ta, ar įstatymo pataisos pakeis tai, kaip dabar elgiamasi su sulaikytaisiais, ar jų gyvenimo sąlygos ir gaunama priežiūra pagerės. Grasinimai nuteisti laisvės atėmimu vis dar galioja kitiems sulaikymo centro darbuotojams. Daugelis informacijos, apie esamą padėtį gaunamos iš sulaikymo centrų, nėra iš sveikatos priežiūros profesionalų. Informacija gaunama iš kito personalo, pavyzdžiui, socialinių darbuotojų, mokytojų ir apsauginių“, - pasakojo B.Phatarfod.
500 narių turintys „Gydytojai pabėgėliams“ dar nuspręs, ar tęs juridinę kovą Aukščiausiame teisme.
Nori apsaugoti
Australijos Vyriausybė anksčiau yra sakiusi, kad šitie įstatymai reikalingi norint apsaugoti jautrią informaciją ir nedraudžia žmonėms reikšti savo nuomonės apie pasienio apsaugos tarnybą. Imigracijos ir pasienio apsaugos ministerijos atstovas spaudai paneigė, kad teisės aktas buvo sukurtas nutildyti sveikatos priežiūros profesionalus, o naujoji pataisa tik įrodė, kad medikams negalioja šio akto konfidencialumo sąlyga.
Praėjusiais metais specialusis Jungtinių Tautų reporteris Francois Crepeau, rašantis apie imigrantų žmogaus teises, atšaukė vizitą į Australiją dėl to, kad šalies Vyriausybė negali užtikrinti darbuotojų teisės laisvai kalbėti be jokios rizikos pakliūti kalėjiman.
Patirtis
Pediatras David Isaacs, prieš dvejus metus lankęsis imigrantų sulaikymo centre:
.jpg)
- Prieš dvejus metus aš ir slaugė Alanna Maycock sudarėme sutartį su Tarptautine sveikatos priežiūros ir medicininių paslaugų privačia sveikatos organizacija, kurią remia Australijos Vyriausybė, kad praleistume penkias dienas Nauru saloje ir apžiūrėtumėme vaikus.
Mūsų kontraktas uždraudė bet kokius kritiškus komentarus šalies žiniasklaidai ir socialinėms medijoms. Mes ilgai svarstėme, ar ten keliauti, bet nusprendėme, kad turime vykti, išgydyti vaikus ir įvertinti jų gyvenamąją aplinką. Buvome visiškai pasibaisėję spartietiškomis gyvenimo sąlygomis Nauru ir sulaikytųjų gydymu. Visi, įskaitant medicininį personalą, į prieglobsčio ieškotojus kreipdavosi pagal jų numerius, o ne vardus.
Nemažai vaikų turėjo elgesio problemų, susijusių su stresu. Matėme šešiametę mergaitę, kuri bandė pasismaugti prisirišusi prie tvoros, ir nepaklusnų penkiolikmetį, kuris susisiuvo lūpas protestuodamas. Vienintelę viltį, kurią galėjome pasiūlyti šiems žmonėms, buvo prižadėti visiems pranešti apie jų padėtį vos tik grįšime. Grįžę į žemyną bendravome su žiniasklaida ir patirtis išspausdinome pediatrų žurnaluose.
.jpg)
Komentuoti: