Faktas
Vien pernai mirtinu virusų užsikrėtė 90 tūkst. žmonių, palyginimui Vokietijoje – 3 tūkst. Didžiausias sergančiųjų skaičius Rusijoje fiksuojamas Volgos mieste, kur serga trys žmonės iš 100.
 
Kaltina politiką
Daugiau kaip du dešimtmečius šioje srityje dirbantis epidemiologas, Maskvos AIDS centro vadovas Vadimas Pokrovskis dabartinę situaciją vadina nacionaline katastrofa.
Eksperto teigimu, epidemija Rusijoje plinta dėl vykdomos nepalankios Kremliaus politikos. Tradicinių vertybių puoselėjimas ne tik nesuvaldė ŽIV viruso plitimo, bet kilstelėjo infekuotų asmenų skaičių iki 930 tūkst. šiemet. „Per paskutiniuosius penkerius metus konservatyvus požiūris padvigubino infekuotų žmonių skaičių - sistema neveikia. Dešimtmečio pabaigoje sergančiųjų bus du milijonai žmonių“, - teigia V.Pokrovskis, pažymėdamas, kad Vladimiras Putinas mėgaujasi neribota Rusijos Ortodoksų Bažnyčios parama ir skatina vis konservatyvesnes šeimos vertybes, siekdamas vidutinio amžiaus rusų ir pramonės darbininkų pasitikėjimo.
 
Nepaiso rekomendacijų
Kuomet V.Pokrovskis pasiūlė valdžios atstovams apsvarstyti galimybę mokyklose įdiegti lytinio ugdymo programą, susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu. Maskvos miesto tarybos sveikatos komiteto pirmininkė Liudmila Stebenkova apšaukė jį esant „tipišku užsienio agentu, veikiančiu prieš nacionalinius Rusijos interesus“.
Komentuodama oponento žingsnį, ji teigė, kad tai tik paskatintų vaikų ir paauglių domėjimąsi lytiniais santykiais, paspartintų ŽIV ir kitų ligų plitimą.
„Užuot dalindami prezervatyvus, turėtume propaguoti susilaikymą nuo lytinių santykių ir sveikas šeimas – tai būtų žymiai efektyviau“, - teigia pirmininkė.
V.Pokrovskis atsikirsdamas įspėjo moterį, kad šansai susituokti su ŽIV infekuotu vyru nuolat auga. „Kasdien 80-100 Rusijos moterų užsikrečia ŽIV. Tai dažniausiai jaunos, 25-35 metų merginos, kurios šiandien tapo pagrindine rizikos grupe“, - įspėja specialistas.
Beveik 60 procentų ŽIV infekuotųjų Rusijoje yra intraveninių narkotikų vartotojai. Daugelyje šalių yra sudaromos sąlygos gauti neužkrėstų adatų, dalyvauti metadono programose. „Privalome išleisti bent dešimt kartų daugiau lėšų prevencijai. Mums reikia daugiau išteklių ir racionalių politinių sprendimų, taip pat pokyčių teisinėje sistemoje, kuri apimtų metadono naudojimą ir individų privatumą“, - teigia V.Pokrovskis.
 
Sergantieji diskriminuojami
Didžiulė problema – įsišaknijusi diskriminacija ir socialine atskirtis. Sekso paslaugas teikiantys žmonės pagauti turintys prezervatyvų dažnai apkaltinami naudos iš valstybės ieškotojais ir verčiami mokėti kyšius policijai. Priimti įstatymai dėl homoseksualumo propagavimo draudimo skatina religinį fanatizmą ir apsunkina saugių lytinių santykių švietimą, specialių informacinių skrajučių platinimą.
Nors sutinkama, kad pagrindinis tikslas turėtų būti skatinti žmones aktyviau tikrintis sveikatą, bet daugelis to nedrįsta, nes bijo gresiančios stigmos. „Pergalės kovoje su ŽIV infekcija teks palaukti dar ketvirtį amžiaus“, - pripažįsta AIDS centro Maskvoje vadovas.

---

 
Komentaras
Gydytojas infektologas, Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Ambrozaitis:

- Lietuvoje už valstybės lėšas dėl ŽIV ligos tiriamos tik trys rizikos grupės: kraujo donorai, nėščiosios ir kaliniai. Bet didžiausia rizika užsikrėsti yra tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, sekso paslaugų teikėjų ir homoseksualių vyrų. Šios rizikos grupės valstybės lėšomis nėra tiriamos dėl ŽIV. Vis dar gajus gydytojų požiūris, kad liga galima tik rizikos grupėse, tai dažnai skatina elementarias diagnostines klaidas.
Mūsų visuomenėje tvyro stigmos, žmonės vengia kreiptis į šeimos gydytoją. Trūksta žemo slenksčio kabinetų, kur žmonės galėtų išsitirti anonimiškai, greituoju ištyrimu šiuo metu Lietuvoje rūpinasi tik nevyriausybinės organizacijos, o kitose ES valstybėse tai atlieka valstybinės institucijos. Reikėtų paankstinti gydymo pradėjimo slenkstį, Lietuvoje antiretrovirusinis gydymas dažnai skiriamas jau toli pažengusioje stadijoje. Tuomet gydymas mažiau veiksmingas, pacientas išlieka pavojingas aplinkiniams kaip infekcijos šaltinis.
Didžiausias iššūkis – iki 2020 m. įgyvendinti Jungtinių Tautų organizacijos numatytą programą: pasiekti, kad 90 proc. visų žmonių, turinčių ŽIV, žinotų, kad yra infekuoti; 90 proc. visų, kuriems yra nustatyta ŽIV liga, gautų priešvirusinį gydymą; 90-čiai proc. gaunančių gydymą jis būtų pakankamai veiksmingas slopinant viruso aktyvumą.