Ledynų nykimą stebi jau 20 metų
Christian Casarotto, ledynų mokslininkas, Trentino ledyną stebintis jau daugiau kaip du dešimtmečius, dabar dažnai susiduria su siaubingomis nesenos praeities relikvijomis. „Per metus randu bent vieną lavoną, – sako jis, – arba tiesiog kokią kūno dalį.“
 
Jo pasakojimu, pagrindinis ledyno sveikatos matavimo rodiklis yra jo „masės balansas“ – skirtumas tarp naujai susidarančio ledo ir esamo ledo tirpimo. Jeigu ledo tirpsta daugiau, nei susidaro, jo masės balansas tampa neigiamas ir ledynas pradeda trauktis. Kad išliktų sveikas ar augtų, ledynas turi išlaikyti nulinį arba didesnį masės balansą.
 
„Per pastaruosius 15 metų stebėjau vis didėjantį tirpimo pagreitį. 1960-aisiais buvęs vienas didelis Trentino ledynas dabar pasidalijo į septynis mažesnius, – teigia mokslininkas glaciologas. – Kiekvienas jų dabar mažėja dar sparčiau. Kai jie bus mažesni nei hektaras, vidinė ledyno dinamika sustos. O nustojęs judėti, ledynas miršta.“


 
Maitina visą regioną
Ledyno „mirties“ poveikis tampa juntamas toli už jo ribų. Dėl gebėjimo šaldyti ir kaupti kritulius kalnų ledynai veikia it natūralūs vandens bokštai: žiemą jie kaupia ledą, o pavasarį išleidžia tirpstantį vandenį pastoviu, nuspėjamu greičiu. Tai padeda reguliuoti srautą į upelius, upes ir ežerus žemiau esančiuose slėniuose ir lygumose.
 
Neilgai trukus po to, kai ledynas „suserga“, vidutinis vandens tėkmės greitis padidėja. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, ledynui toliau tirpstant greičiau, nei susikuria naujas ledas, pastovi, prognozuojama vandens srovė išnyksta. „Be ledyno rezervuarų vanduo teka tiesiai žemyn, – aiškina C.Casarotto. – Nereguliuojamų kritulių pasekmės gali būti katastrofiškos. Dažnėja staigūs potvyniai, nuošliaužos ir lavinos. Gali sutrikti ištisos ekosistemos. Kai kuriuose Trentino slėniuose, ten, kur buvo nedidelis ledynas, vandens srautai visiškai pasikeitė, tai turėjo pražūtingų padarinių vietos florai ir faunai.“
 
Pasak glaciologijos komisijos „Società Alpinisti Tridentini“ vadovo Cristian Ferrari, labiausiai šiame taip nuo gamtos turtų priklausančiame regione gali nukentėti žiemos turizmo sektorius: per metus jis pritraukia apie 13 mln. nakvynių ir 48 proc. visų turizmo pajamų. Todėl pramonės gigantai imasi neįtikėtinų priemonių, siekdami kuo ilgiau išsaugoti savo maitintoją gyvą.
 
Dangsto ledą geotekstile
Gelbėjimo operacijai vadovauja Alessandro Daldoss, kompanijos „Carosello-Tonale“, valdančios Passo Tonale kalno šlaitus ir keltuvus, viceprezidentas. „Kai pirmą kartą tai padarėme, visi iš mūsų juokėsi, – sako jis. – Dabar gi nori ateiti ir pažiūrėti, kaip tai pakartoti savo ledynuose.“
Alessandro Daldosso komanda dangsto ledyną baltos geotekstilės juostomis, iš kraštų prispausdami jas smėlio maišais.
 
Pagaminta iš specialiai šiam tikslui sukurtos medžiagos neaustinio polipropileno veltinio, ši geotekstilė jau įrodė įspūdingą veiksmingumą, mažinant abliacijos greitį ir lėtinant Presenos ledyno vasarinį tirpsmą. Balta medžiaga padidina ledyno gebėjimą atspindėti saulės šviesą. Jos izoliacinės savybės taip pat turi įtakos: efektyviausia esą „įvynioti“ ledyną į dvigubo storio geotekstilę, tai gali sumažinti ledyno tirpsmą net iki 69 proc.
 
Efektyvumą patvirtina paprastas stebėjimas: ten, kur uždengtas ledyno kraštas susitinka su nedengtu, per metus susiformavo status laiptas. „Jo aukštis maždaug penki metrai, – sako A.Daldoss. – Mums reikėjo kopėčių, kad galėtume užlipti“.
 
Kuria dirbtinį sniegą
Geotekstilė – neabejotinai vienas veiksmingiausių būdų lėtinti ledyno nykimą, tačiau A.Daldosso arsenale šis ginklas ne vienintelis. Ledyno masės balansą kalnų slidinėjimo kurortą valdanti bendrovė nuolat papildo snieguotomis nuosėdomis iš septynių masyvių sniego patrankų.
 
Dirbtinio sniego kūrimas daugelyje slidinėjimo miestų laikomas standartu, tačiau šiam procesui reikia daug vandens ir energijos. Nepigi ir pati technologija. Ledynuose, tokiuose kaip Presena, kyla dar ir papildomų sunkumų montuojant patrankas ant judančio ledo, kuris gali jas sugadinti, o tai reiškia papildomas priežiūros išlaidas.
 
„Kasmet išleidžiame apie 200 tūkst. eurų vien sniego gamybai“, – pasakoja A.Daldoss. Ledynui dengti naudojama geotekstilė taip pat nepigi: jos juostas dažniausiai reikia keisti po kelių sezonų. „Kasmet išleidžiame 200 tūkst. eurų jas nuimdami ir uždėdami, – sako jis, – bet jei skaičiuosime ir techninę priežiūrą, projektas kainuos gal 500 ar 600 tūkst. eurų.“
 
Tokiam slidinėjimo kurorto operatoriui kaip „Carosello-Tonale“ pusės milijono eurų metinės išlaidos gali būti priimtinos. Tačiau jos labai apriboja galimybę, kad panašūs metodai kada nors galėtų būti naudojami bet kuriame iš „laukinių“ ledynų Trentino ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.
 
Be to, Presenos projekto ironija ta, kad daug energijos sunaudojančios technologijos, naudojamos ledynui išsaugoti, prisideda prie pagrindinės jo nykimo priežasties. Kas dvejus ar trejus metus keičiant geotekstilės dangą, prireikia daugiau polipropileno. Pridėjus fenomenalų elektros energijos kiekį, reikalingą sniego patrankoms maitinti, transporto sudegintą dyzeliną ir išteklius, kurių reikia, kad žmonės saugiai dirbtų sudėtingoje, didelio aukščio aplinkoje, šio metodo ribos tampa akivaizdžios.


 
Perspektyvos skęsta migloje
Siekiant sumažinti energijos, reikalingos ledynams išsaugoti, sąnaudas, Šveicarijoje jau įrengta visiškai hidroenergijos maitinama sniego gamybos sistema, taip pat svarstomas energijos iš vėjo turbinų naudojimas. Tiriama geotekstilė, pagaminta iš mažiau aplinkai kenksmingų medžiagų. Tačiau, kad šie patobulinimai būtų išbandyti kuriame nors „laukiniame“ ledyne, prireiks didžiulės infrastruktūros. O laiko nėra net bandymams: glaciologiniu požiūriu 15–20 metų tėra tik akimirksnis ir pragaištingų pokyčių nepavyks ištaisyti.
 
Tyrimai rodo, kad net jei bus pasiekti Paryžiaus klimato susitarime numatyti tikslai – apriboti vidutinės pasaulio temperatūros kilimą iki 2 °C – iki šio šimtmečio vidurio 10 proc. pasaulio ledynų bet kuriuo atveju išnyks.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!