Vienas dažnai sutinkamų sveikatos sutrikimų, lydinčių į kosmosą skrendančius žmones, yra kraujo skystėjimas, kuris dažnai vadinamas kosmoso anemija. Ilgą laiką išbuvusių erdvėlaivių mikrogravitacijoje kosmonautų kraujo mėginiuose aptinkama hemolizės – raudonųjų kraujo kūnelių irimo – produktų ir iš eritrocitų į kraujo plazmą išsiskyrusio hemoglobino. Be to, jų plaučių alveolėse esančiame ore randama daugiau anglies monoksido.
Žinodami skrydžių į kosmosą svarbą žmonijai ir tai, kad planuojant nežemiškas keliones svarbu suprasti gyvenimo kosmose pasekmes sveikatai Otavos universiteto mokslininkai nusprendė atidžiau ištirti ilgesnį laiką kosmose leidžiančių astronautų kraują.
Pastebėjo skystėjant kraują
Kosmoso anemijos požymius gydytojai stebėjo astronautų surinktame kraujyje jau nuo pat pirmųjų kosminių misijų, tačiau nebuvo aiškūs mechanizmai, veikiantys skrydžio metu astronautų kraują. Tokio pobūdžio anemijai būdingas 10-12 proc. raudonųjų kraujo kūnelių (RBC – angl. red blood cells) masės sumažėjimas per pirmąsias 10 dienų kosmose. Organizmui patekus į mikrogravitaciją, RBC staigiai sumažėja, jam bandant prisitaikyti prie esminių hemodinaminių procesų, susijusių su galvos smegenų skysčio poslinkiais nesvarume, hemokoncentracija ir mažu eritropoetino (EPO) kiekiu. Nors buvo pasiūlytos įvairios hipotetinės kosminės anemijos priežastys, fiziologiniai mechanizmai nenustatyti, o jų tyrimas erdvėje pripažintas pernelyg sudėtingu.
Mokslininkai laikėsi nuomonės, kad, kosmonautui praleidus erdvėje daugiau nei 10 dienų, hemoglobino koncentracija turėtų grįžti į artimą planetinei, o eritrocitų reguliavimas – tapti artimas normai, tačiau šią teoriją patikrinti matavimais nebuvo galimybės. Iki šiol.
Rinko mėginius kosmose ir Žemėje
Žinodami skrydžių į kosmosą svarbą žmonijai ir tai, kad planuojant nežemiškas keliones svarbu suprasti gyvenimo kosmose pasekmes sveikatai, Otavos universiteto (Kanada) mokslininkai nusprendė atidžiau ištirti ilgesnį laiką kosmose leidžiančių astronautų kraują. Jų tyrime dalyvavo 14 astronautų (11 vyrų ir 3 moterys), kiekvienas Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) vykdžiusių vidutiniškai 167 dieną (o kai kurie jų – ir apie 190) trukusias misijas.
Mokslininkų komanda išanalizavo kraujo ir iškvepiamo oro mėginius, paimtus iš šių astronautų per šešis jų buvimo orbitoje TKS mėnesius, ir palygino juos su mėginiais, paimtais prieš skrydį, bei su mėginiais, paimtais vėliau, jau grįžus į Žemę.
Palyginus šių mėginių duomenis, tapo akivaizdu, kad astronautų kūnai, būdami kosmose, sunaikino po 3 milijonus raudonųjų kraujo kūnelių kas sekundę – 54 proc. daugiau nei Žemėje, teigiama jų pranešime. Šie rezultatai buvo vienodi tiek moterims, tiek vyrams. Nors nebuvo atlikta tiesioginių raudonųjų kraujo kūnelių gamybos matavimų, tyrėjų komanda teigia, kad prarastos ląstelės greičiausiai operatyviai pasikeitė naujomis. Priešingu atveju „astronautai būtų susirgę sunkia anemija“. Kita vertus, penkiems tyrime dalyvavusiems astronautams grįžus į žemę klinikinė anemija visgi buvo diagnozuota.
Tirdami kraujo mėginius, paimtus grįžus iš skrydžio, Otavos universiteto mokslininkai atrado, kad eritrocitų kiekiai astronautų kraujyje po truputį grįžo į normos ribas per maždaug 3-4 mėnesius. Deja, praėjus metams po kosminės misijos pabaigos astronautų kraujo tyrimai rodė padidėjusį hemolizės lygį, retikulocitozę (padidėjusį nesubrendusių raudonųjų kraujo kūnelių kiekį) ir aukštą hemoglobino kiekį plazmoje. „Rezultatai rodo, kad astronautų anemija atsirado dėl hemolizės, – paskelbė tyrėjai, – kuri savo ruožtu yra mikrogravitacijos pasekmė.“
Kitas klausimas, kurį uždavė mokslininkai, buvo apie hemofilinės anemijos trukmę grįžus iš kosmoso. Ankstesnių skrydžių į kosmosą duomenys rodo, kad 58 astronautai, praėjus vieneriems metams po skrydžių, vidutiniškai trukusių apie 145 dienas, turėjo nuolatinį eritrocitų poveikį su didesne hemoglobino koncentracija. Dabartinio tyrimo duomenys taip pat patvirtina vis dar padidėjusią hemolizę, raudonųjų kraujo kūnelių gamybą ir hemoglobino koncentraciją praėjus net ir metams po ilgalaikio poveikio mikrogravitacija.
Skrydžių atsisakyti nesiūlo
Tačiau, tyrimą vykdžiusių mokslininkų ir jų darbą stebėjusių specialistų teigimu, tai toli gražu nereiškia, kad verta užmiršti apie skrydžius į kosmosą ir turizmą jame. Kosminė hemolizė tiesiog turėtų būti nuolat turima omenyje, atliekant astronautų ir kosmoso turistų atranką. „Astronautai ar kosmoso turistai turėtų būti tikrinami dėl būklių, susijusių su anemija, – siūlo tyrėjai, – o jų mitybą gali tekti koreguoti, kad būtų atsižvelgta į papildomą raudonųjų kraujo kūnelių praradimą“.
Būsimų astronautų ir kosmoso turistų medicininei patikrai prieš skrydį gali būti naudinga atlikti globino geno ir modifikatorių profiliavimą. Stebėjimas po nusileidimo turėtų apimti anemijos ir hemolizės paveiktas sąlygas. Siekiant sumažinti pavojų sveikatai, gali reikėti skrydžio metu stebėti kiekvieno astronauto hemolizės lygį.
Dar ne visos mįslės įmintos
Taip pat vis dar nėra žinoma, kiek laiko organizmas gali išlaikyti tokį padidėjusį raudonųjų kraujo kūnelių naikinimo ir gamybos greitį, o mokslininkai dar turi nustatyti tikslius šio reiškinio biologinius mechanizmus.
Nežinomi ir hemolizės padariniai būnant kosmose dar ilgesnį laiką, tarkim, ilgiau nei metus, tokiuose skrydžiuose kaip Mėnulio misijos arba kelionės į Marsą, ir jų kaupiamasis poveikis. Tyrime dalyvavo tik astronautai, o tai kelia šiokią tokią grėsmę, kad jo išvados ir bus apibendrintos tik jiems bei kosmoso turistams. Be to, galimų fiziologinių skirtumų tiksliai ištirti neleido ir nevienodas astronautų lyčių pasiskirstymas.
Taikytina ir Žemės ligoniams
Beje, šias išvadas galima pritaikyti ir gyvenantiems Žemėje. „Mūsų nuolatinės hemolizės kosmose išvados turi platų poveikį Žemės gyventojams, kenčiantiems nuo hemolizės arba nepaaiškinamos anemijos, įskaitant ir tuos pacientus, kuriems teikiama kritinė priežiūra, lėtine anemija sergančius pacientus, vyresnio amžiaus pacientus, sėdinčius ar gulinčius pacientus, – vardija mokslininkų komanda. – Kaip ir astronautų šių žmonių organizmams būdingas ryškus skeleto stimuliacijos sumažėjimas ir sutrumpėjęs stovėjimo laikas. Jie taip pat patiria širdies ir kraujagyslių sistemos būklės pablogėjimą, raumenų atrofiją ir osteopeniją.
Galimi kaulų čiulpų ir blužnies funkcijų pokyčiai erdvėje gali būti svarbūs patofiziologiniams jų eritrocitų kontrolės pokyčiams. Mūsų išvados patvirtina prielaidą, kad padidėjusi hemolizė prisideda prie anemijos ir Žemėje, ir gali būti nukreipta į specifines fizinės reabilitacijos strategijas.“
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: