Stovyklų paskirtis
Kinų organizuojamos karinėse stovyklose stengiamasi įveikti jaunuolio priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų ir interneto. Šalies, turinčios daugiau negu šešis milijonus internautų, medikai tikina, kad po pusės metų stovyklavimo jaunuoliai pasveiksta. Žinoma, tik tie, kurie ištveria išties sunkius išbandymus. Kai kurios stovyklos yra filmuojamos ir rodomos per nacionalinę televiziją, tiesa daug kas vis dėlto lieka už kadro.
 
Stovyklose nevengiama naudoti fizinių ir psichologinių bausmių. Vaikams nėra galimybės laikytis tinkamo poilsio režimo, visavertės mitybos. „ABC news“ korespondentams paaugliai pasakojo, kaip jų draugą vienas stovyklos mokytojas stipriai sumušė. Vaikiną pradėjo pykinti. Deja, iškviesta pagalba nespėjo atvykti ir jaunuolis mirė. Policija ir tyrėjai įvykio nekomentavo. Tačiau kalbama, kad panašiomis aplinkybės karinėse stovyklose buvusius jaunuolius tėvai į paskutinę kelionę išlydi ne pirmą kartą. 
 
Kontraversiški karinių stovyklų auklėjimo metodai kelia abejonių Kinijos sveikatos ministerijai. Praėjusią savaitę išleistas įsakymas, draudžiantis jaunuolių stovyklose elektrošoko terapijos taikymą. Pasak sveikatos ministerijos atstovų, paaugliams reikia gydyti jų koncentracijos sutrikimo ir hiperaktyvumo problemas, kurias sukelia kompiuteriniai žaidimai. O taip pat skatinti sugrįžti į akademinį gyvenimą.
 
Sprendžia tėvai 
Į stovyklas tėvai nuo kompiuterio esą priklausomas atžalas siunčia savo noru. Dažniausiai sprendimą priima tik išgirdę rekomendacijas, kartai seka draugų ar giminių pavyzdžiu arba pasiduoda reklamos poveikiui. Jokios specialisto pažymos apie nustatytą priklausomybę, norint patekti į karinę stovyklą, nereikia. Viskas priklauso nuo tėvų sprendimo.
 
„Mes negalėjome su juo susitvarkyti. Norime, kad sūnus suprastų, kas su jam nutiko ir kokios gali būti to pasekmės. Gal stovykloje baigsis šis jo gyvenimo košmaras“, - pasakoja daugiau nei dvidešimt valandų per parą prie kompiuterio praleidžiančio vaiko tėvas. Jam antrina mama, kurios sūnus jau antrą kartą važiuoja į tokią stovyklą.
 
„Po pirmojo gydymo kurso paauglys aštuonis mėnesius nežaidė kompiuterinių žaidimų. Vėliau „atkrito“. Todėl dabar važiuojame į trijų mėnesių kursą“, - patirtimi su kitais tėvais dalijasi moteris ir priduria, kad kursas nėra pigus: trijų mėnesių kursas kainuos apie šimtą septyniasdešimt tūkstančių juanių (apie 24 tūkst. eurų).
 
Visgi, pasak kinų psichologų, paaugliui nustatyti priklausomybę galima tik tada, jeigu jis daugiau negu šešias valandas per dieną kompiuterį naudoja žaidimams ir internetiniams pokalbiams, o ne mokslui arba darbui. Kaip vieną papildomų simptomų psichologai nurodo vaikų pyktį, kuomet jie supranta, kad nebus galimybės naudotis kompiuteriu.
 
Tačiau vienos labiausiai pažengusių priklausomybių gydymo srityje šalies – JAV -mokslininkai problemą siūlo vertinti kiek kompleksiškiau. Mokslininkai skatina stebėti jaunuolių savijautą ir susirūpinti tada, kada paaugliui internetiniai draugai tampa svarbesni už sutinkamus realiame gyvenime. Juk paaugliai internetu naudojasi ir pasaulio pažinimo tikslais.
 
Bet kuriuo atveju, susirgusį paauglį pirmiausiai reikėtų siųsti pas psichologą ir kaip įmanoma labiau vengti kraštutinių kovos su priklausomybėmis metodų – kompiuterio konfiskavimas arba vaiko izoliavimas šiuo atveju irgi mažai kam padės.

---

 
Lietuvoje
Tyrimų duomenimis, Lietuvoje ketvirtadalis penkiamečių nuolatos naudojasi internetu. Kas antram iš jų gresia priklausomybė.
Lietuvoje psichologai perspėja nemėginti vaikui staiga uždrausti artintis prie kompiuterio, nes toks draudimas gali situaciją pabloginti. Reikėtų laiką, skiriamą kompiuteriniams žaidimams ir internetui, mažinti po truputį. O laiką prie kompiuterio kompensuoti kitu užsiėmimu. Lietuviai įsitikinę – šeimos nario priklausomybė yra visos šeimos problema.