Trūksta specialistų
„Kaip ir daugelis mūsų šeimos gydytojų, taip ir veterinarai sensta. Didelė jų dalis dirba kaimuose. Mums trūksta specialistų, kurie galėtų užimti jų vietą. Ten, kur aš gyvenu, galime džiaugtis, kad turime kelis stambiųjų gyvulių veterinarus, kurie aktyviai dirba, tačiau šiauriniuose kaimų regionuose situacija vis sudėtingesnė“, – „Global News“ pasakojo Britų Kolumbijos galvijų augintojų asociacijos (British Columbia Cattlemen‘s Association) prezidentas Brianas Thomas. Pastarasis pabrėžia, kad veterinarai, užtikrindami vaistų ir vakcinų skyrimą, rūpinasi galvijų sveikata, todėl specialistų stygius neigiamai atsiliepia Kanados ūkiui.
 
O juk agrokultūros sektorius yra svarbi Kanados ekonomikos dalis. Pernai jame dirbo net 1 iš 9 šalies gyventojų, kurie visi kartu sugeneravo apie 7 proc. Kanados bendrojo vidaus produkto. Veterinarai, svarbūs sektoriaus žaidėjai, negali atsisėsti ant atsarginių žaidėjų suolelio, nes žaidžia už du.  
 
„Turėčiau mąstyti apie pensiją, bet neatsiranda žmogaus, kuris galėtų mane pakeisti. Nėra pakankamai naujų žmonių. Esame įstrigę ir laikome frontą, kol situacija pasikeis“, – Nacionalinei Kanados naujienų agentūrai (angl. The Canadian Press) pasakojo 64-erių veterinaras Neilas Pothieris, kuris beveik keturis dešimtmečius gydo įvairius keturkojus. Anksčiau vyras vylėsi, kad karjeros saulėlydyje galės sau leisti dirbti mažiau, tačiau profesinė tikrovė turėjo kitą nuomonę.
 
Pandemija dar labiau padidino veterinarų darbo krūvį. Dėl karantino gyventojai buvo priversti praleisti marias laiko namuose, todėl Kanadoje išpopuliarėjo naminių gyvūnėlių laikymas. Dėl šios priežasties N.Pothierio klinikos keturkojų pacientų sąrašas tapo beveik per perpus (40 proc.) ilgesnis. „Atrodė, kad visi, kurie sėdi namuose, pagalvojo: turėčiau įsitaisyti augintinį“, – komentavo ilgametis veterinaras N.Pothieris.
 
Deja, bet dalis veterinarijos gydytojų tiesiog perdegė. Kai kurios klinikos buvo priverstos užsidaryti, nes nepavyko atrasti ir įdarbinti naujų kolegų, kurie galėtų tempti vežimą kartu. Dėl šios priežasties veikiančios veterinarijos klinikos susidūrė su dar didesne darbo apkrova, mat gyvūnų sveikatos paslaugų poreikis niekur nedingsta.
 
Emocinė sveikata – šlubuoja
„Mes esame nedidelė provincija, todėl tai nėra tik veterinaro licencijos numeris, tai yra žmogus, kurį artimai pažinojome“, – pasakojo veterinarė Nicole Jewwet, kai praėjusią vasarą Naujojo Bransviko provincijos (pietryčių Kanada) gyventojus sukrėtė skaudi bendruomenės nario, kolegos veterinaro savižudybė. Pasak N.Jewwet, dalis specialistų jaučiasi lyg įkalinti darbe. Toks kenčiantis darbuotojas gali klaidingai įtikėti, kad savižudybė yra vienintelė slegiančios problemos sprendimo galimybė. Kita vertus, savižudybė niekada nėra teisingas problemos sprendimo būdas.
 
Kanados veterinarų suicido rizika yra didelė. „Journal of the American Veterinary Medical Association“ publikuota analizė parodė, kad iš beveik pusantro tūkstančio (1403) tyrime dalyvavusių veterinarijos gydytojų net kiek daugiau nei ketvirtadalis (26 proc.,) per pastaruosius dvylika mėnesių turėjo minčių apie savižudybę. 2022-aisiais atlikta apklausa parodė, kad suicidinių minčių turėjo 2,5 proc. Kanados gyventojų.    
 
Veterinarų emocinę sveikatą trikdo ne tik darbo krūvis, specialistų stygius, tačiau ir darbo pobūdis: veterinarus vienija meilė gyvūnams. Kanados veterinarų medicininės asociacijos (angl. Canadian Veterinary Medical Association) prezidentas Trevoras Lawsonas pažymi, kad šios specialybės atstovai linkę sukurti tamprų emocinį ryšį su keturkojais, todėl specialistams, gyvūnui mirus, tenka pakelti netekties naštą. Be to, veterinarai turi susidurti su bejėgiškumo jausmu, kuris aplanko šeimininkams neišgalint skirti reikiamų lėšų gyvūnėlio sveikatai ar gyvybei išsaugoti. Galiausiai kartais jie savomis rankomis turi atlikti eutanaziją.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!