Praėjusį ketvirtadienį Lietuvoje viešėjęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Šteinmejeris (59) laikomas vienu geriausių ES diplomatų. Nors žiniasklaidoje netrūksta informacijos apie jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą politikas nuo viešumos saugo. Vis dėlto prieš penkerius metus jis turėjo visuomenei atskleisti, kad dėl žmonos ligos laikinai traukiasi iš politikos.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Šteinmejeris sutuoktinei Elkei Budenbender padovanojo inkstą. Taip politikas teigė gražinąs skolą už prieš tris dešimtmečius mirusio donoro jam paaukotą rageną. Tuomet transplantacija padėjo išsaugoti politiko akį.
Sustabdė veiklą
Vokietijos politikus ir eilinius rinkėjus žinia, kad tuometinis šalies opozicijos lyderis ir buvęs Užsienio reikalų ministerijos vadovas F.W.Šteinmejeris laikinai traukiasi iš politikos, gerokai nustebino. „Darau pertrauką, kuri reikalinga ne tik man. Žmona serga, turiu padėti jai“, – tuomet sakė Vokietijos socialdemokratų atstovas.
„Būsiu donoras. Tikiuosi, jūs suprasite, kad dėl šios priežasties negalėsiu keletą savaičių aktyviai dalyvauti politikoje“, – žurnalistams pasakojo politikas. Kaip rašo „The Guardian“, po tokių žodžių jį kalbinę žiniasklaidos atstovai atrodė akivaizdžiai susijaudinę.
Vėliau paaiškėjo, kad F.W.Šteinmejerio žmonai, 48-erių Elkei Budenbender reikalinga inksto transplantacija. Moteris kentėjo dėl inkstų veiklos sutrikimų, o pastaruoju metu jos būklė smarkiai prastėjo. Gydytojai perspėjo, kad vienintelis būdas išgelbėti moters gyvybę yra kuo greitesnė transplantacija. Kadangi laikotarpis, kurį iki organo transplantacijos tenka laukti Vokietijos pacientams, vidutiniškai buvo šešeri metai, pradėta ieškoti donoro tarp jos artimųjų. Pasirodė, kad jai tinka vyro inkstas. Todėl F.W.Šteinmejeris, kuriam tuo metu buvo 54-eri, pradėtas ruošti operacijai.
2010 m. spalį Elkei ir jos vyrui Berlyno „Carito“ ligoninėje atliktos operacijos. Procedūroms vadovavo profesorius Peteris Noihausas, vienas geriausių šalies transplantologų. Šioje klinikoje per metus atliekama per 100 transplantacijų, ir net 96-97 proc. jų būna sėkmingos. Procedūros Šteinmejeriams taip pat pavyko. Po kelių dienų Elkę medikai perkėlė į įprastą palatą.
Asmeninį gyvenimą slėpė
Nors F.W.Šteinmejeris buvo populiarus politikas, apie jo asmeninį gyvenimą iki žmonos ligos mažai kas žinojo. Jis neslėpdavo tik to, kad su būsimąja žmona susipažino dar studijų metais, o 1995 m. jie susituokė ir susilaukė dukters.
Įdomu tai, kad F.W.Šteinmejerio ir Elkės bendras draugas dar nuo studijų laikų Ekhardas Nagelis tapo garsiu transplantologu. Taip jau sutapo, kad dėl Elkės inkstų transplantacijos šeimą konsultavo ir jaunystės draugas E.Nagelis.
Ilgą laiką, dar iki ligos, Elkė nenorėjo viešai bendrauti su žurnalistais. Tačiau galiausiai moteris pradėjo dažniau pasirodyti su vyru viešumoje. Politologai tai įvardijo kaip partijos rinkiminės kampanijos organizatorių, o ne pačių Šteinmejerių norą. „Dalyvavimas vyro partijos rinkimų kampanijoje man nelengvas iššūkis. Iki šiol galėjau važinėti viešuoju transportu nesulaukdama kitų keleivių dėmesio. Dabar žmonės mane atpažįsta“, – kartą žiniasklaidai prasitarė ji.
Apie ligą Elkė viešai niekada nepasakojo. Jokių užuominų apie tai neskelbė ir jos vyras. Tik patys artimiausi šeimos žmonės žinojo apie prastėjančią moters būklę. Tačiau po kurio laiko situacijos slėpti nebebuvo galima, nes politikas turėjo paaiškinti visuomenei, kodėl traukiasi iš posto.
Donoro reikėjo ir pačiam
Tuo metu Vokietijos opozicijai vadovavęs socialdemokratas nedvejojo dėl inksto dovanojimo Elkei ne tik todėl, kad ji yra jo žmona. Transplantacija – ne svetima ir pačiam F.W.Šteinmejeriui. Dar studijų laikais jam prasidėjo akies uždegimas. Situacija buvo tokia pavojinga, kad medikai svarstė pašalinti akį. Vis dėlto regėjimą jam išgelbėti pavyko persodinus mirusio donoro rageną. Po šio įvykio politikas užpildė donoro kortelę, kurią visada nešiojasi su savimi.
Po trijų dešimtmečių jo organų išties prireikė. Žmonai taip reikalingas inkstas, kaip parodė tyrimai, tiko beveik idealiai, tačiau pagal Vokietijos įstatymus, prieš transplantaciją donoras turėjo ne tik konsultuotis su medikais, bet ir pasikalbėti su teologais bei teisininkais. Taip siekiama išvengti perkamos donorystės atvejų, kai organas ne dovanojamas, o parduodamas. Tik po šių formalumų F.W.Šteinmejeris galėjo būti operuojamas.
„Visada norėjau ne tik gauti pagalbą, bet ir ją teikti kitiems. Kai kilo klausimas dėl žmonos, nedvejojau. Tai buvo tarsi padėka už galimybę, kurią pats gavau prieš tris dešimtmečius“, – sakė jis.
Tarp kitko
F.W.Šteinmejeris Vokietijos užsienio reikalų ministru buvo 2005-2009 m. Po to kurį laiką jis dirbo opozicijoje. Nuo 2013 m. politikas vėl užima užsienio diplomatijos vadovo postą.
Garsiausi gyvosios donorystės atvejai
2001 m. garsiam dirigentui Kurtui Masurui, kuriam tuo metu buvo 88-eri, buvo persodintas jo anūko inkstas. Jau po kelių mėnesių K. Masuras galėjo diriguoti.
Buvęs Austrijos kancleris Francas Vranickis 2005 m. padovanojo inkstą žmonai Kristinai. Tai buvo jau antroji transplantacija, atlikta moteriai. Anksčiau persodintas kito donoro inkstas nustojo funkcionuoti, todėl nauju donoru tapo jos vyras.
Garsiam Formulės-1 pilotui, triskart čempionas Nikiui Laudai taip pat persodintas inkstas. 1997 m. jam savo organą padovanojo brolis. Tačiau inkstas vėl nustojo veikęs, todėl o 2005 m. inksto donore sutiko tapti žmona Brigit. Šį kartą organas funkcionavo gerai, o po kurio laiko Brigit ir Nikis susilaukė dvynukų.
Futbolininkui Ivanui Klasničiui taip pat atliktos dvi inksto persodinimo operacijos. 1997 m. sportininkui persodintas mamos inkstas, o šiam nustojus funkcionuoti – 2005 m. inkstą sergančiam sūnui padovanojo tėtis.
Švedijos princesės Viktorijos vyras Danielis Olofas Westlingas taip pat susidūrė su transplantacijos poreikiu. 2009 m. jam inkstą padovanojo tėtis.
.jpg)
Komentuoti: