Dėl taršos ežero ekosistemai kyla pavojus
C.Del Valle apsigyveno prie Bakalaro 2017 m., po 7,1 balo žemės drebėjimo Pueblo, dėl kurio jis patyrė potrauminį stresą. Draugo psichologo patarimu vyras išvyko iš savo namų San Kristobal de las Kasas mieste, ieškodamas ramesnės aplinkos. Ir buvo nustebintas to, ką rado. „Tai buvo rojus, – pasakojo jis pirmuosius įspūdžius apie Bakalaro lagūną. – Neįtikėtini saulėtekiai ir saulėlydžiai... Bet dabar matau, kas vyksta ir tai žeidžia mano širdį.“
 
Pasak Meksikos nacionalinio autonominio universiteto mokslininkės Luisos Falcón, Bakalaro ežeras pastarąjį dešimtmetį juda ekologinės nelaimės link. Problema tapo aiški pernai birželį, kai sodrūs ežero talasiniai atspalviai tapo tamsiai rudais. Ir nuo tol jis vis dar nėra visiškai atsigavęs.
L.Falcón perspėja: jei nieko nebus padaryta, žala bus ne tik estetinė. Mat grėsmė kyla stromatolitams, kurių amžius siekia maždaug 3,5 mlrd. metų. Bakalaro populiacija yra seniausias gyvybės Žemėje įrodymas.
 
Gyvos būtybės, menančios milijonus metų
Stromatolitai primena žiedinius kopūstus – didelės, smėlio spalvos pagalvės formos struktūros, augančios iš kalkakmenio ežero dugno į viršų. Jie atrodo kaip uolos, bet iš tikrųjų yra gyvi organizmai. Nuosėdos sluoksniuojasi milimetras po milimetro, padedamos organizmų, vadinamų cianobakterijomis, fotosintezės, kol struktūros virsta uolėta povandenine atauga, matoma seklaus vandens paviršiuje.
 
Stromatolitai išlikę tik keliose pasaulio vietose, ir Bakalaro populiacija atskleidžia įšaldytą laike istoriją. O svarbiausia jų ypatybė ta, kad jie padeda perdirbti elementus. Mikrobai, sudarantys stromatolitą, sugeria anglį iš ore esančio anglies dvideginio ir nusodina ją į stabilius karbonato junginius ežero dugne. Kaip ir medžiai, jų atitikmenys sausumoje, stromatolitai aktyviai gerina mūsų aplinką.


 
Įtaką daro perteklinis turizmas
Vietos turizmo pramonė prisideda prie artėjančios Bakalaro katastrofos. Bakalaro ežeras – gausiai turistų lankoma vieta, tačiau lankytojų srautai atėjo be būtino miesto planavimo, įskaitant pakankamą nuotekų valymą ir sanitarines patalpas. L.Falcón bendraautorių atliktas tyrimas parodė, kad lagūnoje yra daug Firmicutes – bakterijos, randamos žmogaus žarnyne.
 
Be to, C.De Valle sako, kad „ant ežero paviršiaus siautėjanti turizmo industrija, įskaitant valtis, baidares, vandens motociklus, inkarus, plaukmenų smūgius ir net žmones, stovinčius ant lagūnos kranto“, daro įtaką stromatolitų paviršiaus pažeidimams. Kai jų paviršius yra pažeidžiamas, jie miršta kaip ir koralų rifai. „Yra daug nakvynės namų, viešbučių, „Airbnb“, daugeliui nerūpi stromatolitai ir mangrovės, leidžiančios atsinaujinti lagūnos gamtos ištekliams“, – kalbėjo jis.
 
C.Del Valle sako, kad tam tikra prasme jis, kaip buvęs kelionių vadovas, taip pat buvo problemos dalimi. Bakalaras, esantis į pietus nuo Quintana Roo turistų lankomų vietų Kankune, Tulume ir Plaja del Karmeno, pastaraisiais metais sezono metu pritraukė beveik 100 tūkstančių turistų. Ir vietiniai operatoriai paskubėjo užsidirbti pinigų. „Skelbėme reklamas ir viešinome, kad ta vieta taptų garsesnė ir populiaresnė, žinodami, kad joje nėra infrastruktūros, planų, projekto lagūnai apsaugoti“, – sakė jis.
 
Vietos tyrinėtoja ir biologė Silvana Ibarra, Piliečių ir mokslinės tarybos, skirtos Bakalaro vandeningojo sluoksnio ir lagūnos sistemai atkurti ir išsaugoti, narė, sutinka su juo. „Turistų Bakalare per trejus metus padaugėjo 600 proc.entų, o šeimininkai tam nėra pasiruošę: ekosistema to tiesiog nepakelia“, – sakė ji.
 
Pandemijos apribojimai suteikė vilties
Tačiau per pastaruosius 12 mėnesių sumažėjęs turistų srautas suteikė galimybę 42 km ilgio ežero plotui atsigauti. „Šios problemos prasidėjo prieš dešimtmetį ir pablogėjo prieš dvejus metus, tačiau pagerėjimas pandemijos metu buvo akivaizdus bent jau iš to, kad vėl pamatėme tokius gyvūnus kaip upinė ūdra“, – sakė S.Ibarra. Susitraukusi turizmo veikla taip pat lėmė tai, kad lagūnos spalvos pradėjo vėl įgauti ankstesnį ryškumą.
 
Su tvaresniu turizmu Bakalaro ežeras galėtų atsigauti ir vėl pelnyti „Septynių spalvų ežero“ vardą. Yra keletas paprastų būdų keliautojams prie to prisidėti, sako S.Ibarra. Ji pataria niekada neliesti, nelipti ir nesėdėti ant lagūnos stromatolitų. Ji sako, kad lankytojai į marias turėtų įeiti basi ir nuplovę nuo kūnų kremą nuo saulės ar makiažą, nes juose esančios medžiagos gali pažeisti stromatolitus. Žiūrėdama platesniu mastu, ji sakė: „apsistokite ekologiškuose viešbučiuose ir labai, labai svarbu: sumažinkite atliekų kiekį. Žinokite, kad tai trapi gamtos šventovė, su kuria reikia elgtis atsargiai. Svarbu apsaugoti lagūną ir ypač prisitaikyti prie teritorijos, nes kitaip jos grožis ir gamtos teikiamos paslaugos bus prarastos amžiams“.
 
Kol kelionės dar negrįžo į priešpandeminį lygį, C.Del Valle sako, kad vietiniai turizmo operatoriai turi pasistengti išgelbėti didžiausią Jukatano pusiasalyje kristalinę lagūną. Gidas kreipėsi į daugelį lagūną supančių apgyvendinimo operatorių, kad padėtų jo tvaresniems turizmo pasiūlymams: „Vietinius gyventojus, kuriems priklauso marių motorinės valtys, o jų yra šimtai, keliskart bandžiau įtikinti, nemokamai išmokyti juos naudotis irklentėmis, buriuoti, visų tų dalykų, kurie nekenkia lagūnai. Tikimės, kad atėjus laikui visuomenėje įvyks pokytis, o svarbiausia – gamta – pradės atsigauti.“
 
Prisimindamas pirmuosius įspūdžius apie šlovingą Bakalaro ežerą, iš to meto, kai sveiko po traumos, C.Del Valle sako: „Tai buvo pirmas kartas mano suaugusiame gyvenime, kai pajutau savo priklausymą kažkam dideliam ir tikram. Tikimės, kad su šiek tiek pagalbos pagis ir septynių spalvų Meksikos ežeras.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!