- Karolina, papasakokite, kas yra ir kam skirti keliautojų nameliai?
- Užsienyje dešimtmečius veikia šių namelių tinklai. Tai – paprasti, baziniams gyventojų poreikiams pritaikyti pastatai, dažnai esantys atokiose laukinės gamtos vietose, ypač kalnuose. Tai nėra viešbutis, kuriame galima rasti švarią patalynę. Jie funkcionuoja principu, jog palieki juos taip, kaip radai, arba truputėlį gražiau: jei radai malkų, paskaldai jų ir kitiems, viską sutvarkai, jog ir kiti rastų švarią bei tvarkingą erdvę.
 
- Ar tiesa, jog mintis dėl tokių namelių jums kilo prieš metus vaikštinėjant Gotlando saloje?
- Taip, kadangi Švedijoje studijavau tvaraus turizmo magistrą, natūralu, jog mintys sukosi aplink šias temas. Studijuojant atėjo suvokimas, jog ir Lietuvoj įvairių rūšių keliavimas aplink šalį populiarėja; be to, regionuose turime daug apleistų pastatų, kurie pamažu griūva. Tad man, kaip didelei tradicinės architektūros mylėtojai ir keliautojai, pasirodė, jog būtų galima prasmingiau juos išnaudoti, nei tiesiog palikti sugriūti. Šia tema buvo ir mano magistrinis: nagrinėjau pastatų savininkų bei keliautojų požiūrį į šią idėją. Magistro tyrimai rodė, kad yra didžiulis palaikymas, tad nusprendžiau, jog ją reikia realizuoti.
 
- Kam priklausys, kas prižiūrės šiuos namelius, kaip vyks žygeivių srautų reguliavimas į namelius, jog neateitų penkios grupės po dvidešimt žmonių. Kokiu principu namelis, o vėliau ir jų tinklas funkcionuos?
- Gali ateiti tos penkios grupės, tikrai niekaip nesistengsime nuo to apsisaugoti. Užsienyje keliautojų srautų irgi niekas nereguliuoja. Jei namelis mažas, jame telpa penki dešimt žmonių ant gultų, pirmi atėję ten ir apsistos. Visada paisoma gerojo elgesio kodekso, jog radus namelį užimtą šalia jo galima pasistatyti palapinę ir pasinaudoti namelio indais, krosnele arba nakvoti ant grindų pasitiesus kilimėlį. Kiek esu Škotijoje keliavusi, nebuvo nė karto, jog nebūtų kitų keliautojų, visada ką nors rasdavau, bet susitardavome, kas ir kur miegos.
O priežiūra ir nuosavybės klausimas sprendžiamas įvairiai. Esame atviri: galime apleistus pastatus įsigyti kaip viešoji įstaiga, taip pat priimti dovanų, jei savininkai jam nebeturi jokių planų. Vis dėlto dauguma savininkų linkę juos perleisti panaudos būdu. Savininkais lieka tie patys žmonės, o mes, kaip organizacija, įsipareigojame namelius sutvarkyti, renovuoti iki bazinio jaukaus, švaraus būvio bei tuos visus metus prižiūrėti. Būtent toks modelis nusižiūrėtas Škotijoje, kuris sėkmingai veikia jau apie 60 metų. Jie irgi yra nevyriausybininkai, pelno nesiekianti organizacija, kurių tinkle per šimtas namelių, iš kurių nuosavybės teise valdomi tik du.
 
- Ar nebaisu, jog bandyme importuoti šiaurietišką kultūrą visgi rasis sprangaus lietuviško prieskonio. Turiu mintyje, jog ateis koks piktas kaimynas ir išneš malkas, kas nors ir pjūklą „pasiskolins“, o koks nors niekadėjas dar ir kokį stiklą išdauš?
- Ne, tokios baimės nėra. Tokie nameliai jau veikia pas mūsų artimus kaimynus Estijoje. Nemanau, jog Baltijos šalys turi kitokį mentalitetą. Manau, jog esame skandinavai daug labiau, nei mums patiems kartais atrodo. Jei kas nors norėtų draskyti ir vogti, dauguma tų namelių dabar yra tokios būklės, jog į juos galima nesunkiai patekti pro išdaužtą langą ar sandariai neužsidarančias duris. Mes kaip tik namelius padarysime saugesnius. Jie bus rakinami.
 
- Prieš savaitę socialiniame tinkle paskelbėte, jog pirmo namelio remontui užbaigti jums reikia trijų tūkstančių eurų. O po savaitės jūsų sąskaitoje suma – daugiau nei dviguba. Koks jausmas? Galbūt tai ką nors sako ir apie šios idėjos aktualumą bei patrauklumą?
- Trijų tūkstančių eurų tikslas nebuvo suma, reikalinga remontui užbaigti. Tiesiog norėdami aplikuoti į bendruomenių tvarumo projektą, kad gautume daugiau pinigų, mums reikėjo turėti bent trisdešimt procentų. O surinkome dvigubai daugiau per penkias dienas. Tai tikrai parodo, jog idėja yra aktuali. Kartu sulaukėme ir daug pasiūlymų iš namų savininkų, kurie turi apleistų pastatų. Tad turime dar keliolika namelių apie kuriuos svarstome ir kalbamės.
 
- Galbūt mūsų akyse formuojasi naujos dosnumo, labdaros ir dalinimosi tradicijos? Turiu mintyje „Bayraktar“, „Radarom“ akcijas ir kitas paramos Ukrainai formas?
- O taip, visiškai. Labai tikiu mumis ir neabejoju. Esu studijavusi ir dirbusi skirtingose šalyse, tad matau, jog esame ir atviri, ir dosnūs bei mokantys susivienyti. Ta pati namelių priežiūros sistema daug kam kelia klausimų, ar ji bus saugi, ar žmonės jų neapšnerkš? Bet matau, kas vyksta Lietuvoje paskutiniais dešimtmečiais: kaip gražiai augame, daromės bendruomeniškesni, daugiau norintys daryti ir dėl kitų, ne tik dėl savęs. Man net nekyla klausimas, jog dabar puikus laikas ir mūsų projektui. Kartu galbūt tai bus ir žygeivystės kultūros Lietuvoje kilstelėjimas.
 
- Ar nebuvo dvejonių, jog šis laikas, šis momentas nėra pats tinkamiausias pradėti kurti tokių namelių tinklą. Turiu mintyje ir vieną didžiausių infliacijų tarp ES šalių, ir pašokusias energetinių išteklių kainas, o galop ir rusijos sukeltą karą?
- Išties, geras klausimas. Prasidėjus karui Ukrainoje dėl visų projektų, veiklų ar planų iškilo klausimas, ar reiktų tai daryti dabar? O kas laukia mūsų, nes gyvename tikrai neramiais laikais. O kainos visada tai kyla, tai leidžiasi, tad jos tikrai nestabdo. Aišku, karas Ukrainoje leido atsitokėti ir dar kartą iš šono į viską pažiūrėti.
Tai, kad mes patys tampame stipresni, bendruomeniškesni, kuo labiau kuriam Lietuvai, tuo esam stipresni ir atsparesni. Tad ir šis projektas padės gražinti Lietuvą, leis susipažinti vienam su kitu, o kartu didins mūsų atvirumą. Tai didžiausias priešnuodis terorui ir smurtui, kuris ateina iš kaimyninės valstybės. Tad atrodo, jog nėra geresnio laiko šiam projektui nei dabar! Dabar pats tinkamiausias metas burti žmones dėl gražaus tikslo.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!