Bet štai ir antroji smalsumo pusė: gal jūs priklausote grupei piliečių, kurių baras grūste prigrūstas spalvingų butelių, bet tai visiškai nejaudina? (Retsykiais sekcijos dureles atidarote, bet greit vėl užveriate. Nes potraukis alkoholiui prapuolęs.)
 
Jei ir nepriskyrėte savęs nei prie vienos iš šių grupių, spėčiau, kad vis vien namuose alkoholio turite. Tik apie jį negalvojate. Nes jis jums – ne atlygis koks ar paguoda. O tik daiktas, kurio kada nors gali prireikti. Paskaičiuokim, iš statistikos išbraukdami musulmoniškus kraštus. Psichologai ir daktarai praneša, kad žmonių, kurie gali turėti pilną barą ir jo nepaliesti civilizuotoje aplinkoje yra ne taip jau ir mažai – net 60 procentų. Jie mėgsta ir supranta skonį. Retsykiais paragauja. Kartais laukia vakaro. Bet alkoholis neužima jų minčių. Ir todėl viskas su šita piliečių grupe daugmaž aišku – normalūs (?) žmonės.
 
Didesnio dėmesio verti rašinio antrojoje pastraipoje paminėtieji. Iš jų dažnai net pasišaipoma: „Negeri? Tai, matyt, visą gyvenimo skirtąją cisterną jau ištuštinai...“ Nors kiekvienam ta banali metafora girdėta, „įvykis“ vakarėlį pagyvina: randasi proga aptarti ir cisterną, ir blaivininko amžių, ir sveikatą.
 
Tikslaus procento, kiek žmonių DABAR žiūri į laikrodį ir laukia momento išgerti, niekas negebėtų rasti. Bet priklausomybių tyrimai leidžia apytiksliai orientuotis. Ir nors procentas atrodys nedidelis, net vienas iš dešimties (!) šiuo metu netoli jūsų esančių žmonių galvoja taip: „Po darbo būtinai išgersiu bokalą! Reikia atsipalaiduoti!“ Arba taip: „Kokia išsitęsusi diena! Kodėl taip ilgai vakaras neateina?“ Arba taip: „Atostogos be alkoholio – visai ne atostogos. Nenoriu tokių!“
 
Teksto suvokimo meną „perkandusieji“ jau suprato: šiandien bandome atsakyti į klausimą, į kurį atsakymo metų metus neranda nei medicinos, nei psichologijos, nei kitų mokslų daktarai.
 
Primenu jums tą klausimą: kodėl vieniems alkoholis – tik mažytė sudėtinė ir gyventi netrukdanti egzistencijos dalis, o kitiems, vos 50 gramų paragavusiems, – jau problema? Kodėl Naujųjų naktį vienam užtenka simbolinės šampano taurės, o kitas nekantriai laukia kiekvieno penktadienio? Jei pamenate, dar ir apie nekantriai laukiančius kiekvienos darbo dienos pabaigos rašiau...
 
Tad kas čia: medicina ar psichologija? Su DNR atsineštieji ar iš gyvenimo užkampių susišluoti įpročiai? Kas įvyksta, kad vieni ta gėrimo taure mėgaujasi, o kitiems ji gresia visais įmanomais nemalonumais?
 
Prieš filosofuoti bandydami atsipalaiduokite. Paklausykit smagybių. Nes be mūsų jums galvon neateitų, kad šiuo metu, kai skaitote, pasaulyje alkoholio paveiktųjų – daugiau kaip 50 milijonų! Populiariausias gėrimas – degtinė. Kasmet jos išgeriama penki milijardai litrų. Arba 2 tūkstančiai pilnų olimpinių baseinų. Ir čia – tik apie degtinę!  
 
Bet tas, kuriam laikrodis riešą spaudžia, o galvą – tik mintis apie taurę, dažniausiai renkasi ne degtinę. Pasiteisinimai visiems žinomi: „Išgėriau vyno prie vakarienės“; „Išgėriau alaus, nes nebegalėjau pakęsti streso“. (Arba vienatvės, skausmo, nerimo...) Ar pastebėjote? Alkoholis čia jau – ne atsipalaidavimui: jis tapo VAISTU nuo gyvenimo sunkumų. Ir tai – pirmas neteisingas jūsų pačių padiktuotas signalas smegenims. Toliau procesą perima genetika ir fiziologija. Pasiseka tiems, kam alkoholis sukelia daugiau nemalonių pojūčių – mieguistumą, nerimą ar blogą savijautą. Jie ne taip greit į tą įprotį sulenda. Deja, daug didesnė grupė yra tų, kuriems stiprūs gėrimai suaktyvina atlygio sistemą: jau po pirmo gurkšnio jie patiria didelį malonumą, palengvėjimą ir atsipalaidavimą. Ir tai yra pirmieji žingsniai į priklausomybę, iš kurios vėliau bus sunku vaduotis.
 
Toliau – aplinka ir įpročiai. Jei augote namuose, kur alkoholis buvo įprastas sprendimas kiekviena proga, jei analogiškoje terpėje dirbate, elgsenos modelis perimamas lengviau. Svarbus yra ir artimiausios aplinkos ratas: kuomet aplink visi geria, net ir nenorintys vartoti atsparumą išlaiko tik trumpą laiką.
 
Toliau – jau apie kūno atsparumą. Kai kurie sveikuoliai iš tikrųjų atsparūs: neserga nei peršalimo, nei kitomis akivaizdžiomis ligomis. Pradžioje alkoholiui nejautrios būna ir jų kepenys. Bet tas atsparumas – laikinas. Dažniausiai – tik dalinis.
 
Dabar jau turėtų sekti pamokymai. Bet nesam už protinguosius (kurie tokių pamokymų dar nerado) protingesni. Todėl siūlome kažkada kažkam kažkiek pasiteisinusius du išėjimo iš labirinto variantus.
 
Variantas pirmasis – savikontrolė. Žingsneliai tokie: ne alkoholis, o aš pats nusprendžiu, kada galiu „paragauti“, o kada – nė lašo; aš galiu negerti be jokios vidinės kovos; gėrimas nėra pagrindinis būdas atsipalaiduoti; nepuolu gerti vien todėl, kad yra proga.
 
Variantas antras – saugus kompromisas.(Turėtų būti nepriimtinas „verygininkų“ judėjimo šalininkams.) Žingsneliai tokie: alkoholis – tik retai ir tikrai ne kasdien; tik mažais kiekiais; ir ne vienam pasislėpus, o tik su kompanija; ir griežtai ne tada, kai jaučiamas stiprus noras.
 
O dabar – išimtis, kuri yra ir nemaloni tiesa. Tam tikra piliečių grupė dėl ypatingos jų smegenų struktūros žodžių darinio „truputį ir saikingai“ nepajėgi suprasti bei įsisąmoninti. Jų galvose klaidingai susiformavusi atlygio sistema diktuoja tik vieną tekstą: „Jeigu pradėjai, tęsk!“ Kaip tokiam, degraduoti ėmusiam, galėtume padėti? Išeitis yra. Tik daug valios ji reikalauja: šiuo atveju būtina ne saiką lavinti, o teks griebtis paskutinio šiaudo – visiškos abstinencijos.
 
Beliko konstatuojančioji rašinio dalis ir visai jūsų neprašyta, bet, manau, kiekvienam taurelės kilnotojui praversianti mini instrukcija.
 
Pirmiausia, ką tenka padaryti, tai pralaimėjimą pripažinti: poveikio mįslės mėgėjiškai taip ir nepavyko įminti. Tad paliksim ties ja triūsti jau daug metų po šitą balą klampojantiems tikriesiems specialistams.
 
O dabar atsakymai į jūsų taip ir neužduotąjį, bet svarbų klausimą: kokiais vieškeliais driekiasi riba tarp „mėgstančių išgerti“ ir rimtos ligos – priklausomybės nuo alkoholio.
 
Pirmieji išgeria per šventes. Antrieji ieško progų išgerti.
Pirmiesiems gėrimas yra maloni gyvenimo dalis, antriesiems – itin svarbi dalis.
Pirmieji po vienos taurės gali sustoti. Antriesiems tai sunkiai sekasi padaryti.
Pirmieji galvoja: „Vakar buvo per daug“. Antrieji nori ir šiandien tai pakartoti.
 
Be to, kiekvienas iš šių mūsų draugų dar turėtų ir generalinį klausimą pačiam sau užduoti: ar galėčiau be ypatingų valios pastangų ir sąmoningai prie taurelės nesiliesti savaitę, mėnesį ar pusę metų?