- Vasara keliautojui – darbymetis ar, priešingai, poilsis nuo kelionių?
 
- Darbymetis. Šią vasarą keliauju po Lietuvą ir aplink Baltijos šalis.
Vis girdėdavau priekaištų, kad rodau tik egzotikas, tolimus kraštus. Tad peržvelgiau mintyse, kur jau esu buvęs, ir supratau: aplink Baltiją tikrai nedaug keliavau – daugiausia Latvijoje, na, kartą Švedijoje. Be to, kai kalbame apie Baltijos šalis, žmonės įsivaizduoja tik Lietuvą, Latviją ir Estiją. Bet Baltijos šalių yra daugiau: prie šios jūros – ir Suomija, Švedija, Danija, Vokietija, Lenkija.
 
- Po tiek metų kelionių dar sugeba kas nustebinti?
 
- Sugeba. Tik nereikia kelti tokio tikslo, kad kelionė būtinai privalo nustebinti ar šokiruoti. Maloniai nustebinti gali daug kas. Pavyzdžiui, vakar su komanda filmavome miestelyje, kurio pavadinimas – Kretingalė. Kolegoms buvo šokas, kad tokia vieta apskritai egzistuoja: visi žino Kretingą, o čia, galvojo, gal tik mandriau pasakyta. (Juokiasi.)
O Kretingalė nustebino: ten daug visko, dar ir pavalgėme skaniai – netoli pajūrio veikia tikrai geras restoranas.
 
- Sakoma, šalį geriausiai pažinsi per virtuvę. Kas jums kelionėje svarbiausia – vaizdai, žmonės ar skoniai?
 
- Keliaujant po Lietuvą man svarbiausia, kad miestelyje būtų trys dalykai: kur fainai pernakvoti, kur skaniai pavalgyti ir bent viena pramoga – nebūtinai kokia beprotiška.
O užsienyje labiausiai mėgstu pažintis ir žmonių istorijas – per jas geriausiai pažįstu kraštą. Džiaugiuosi, kad visur, kur esu buvęs, turiu jei ne draugų, tai pažįstamų.
 
- Užtat maisto eksperimentams sakote „taip“ – ko tik nesate ragavęs...
 
- Kaip tik ragavau kiaulės smegenis. Labai įdomu. (Juokiasi.)
 
- O yra kokia nors riba, ko tikrai nevalgytumėte?
 
- Pasaulyje yra kraštų, kur valgo šunis, ir kraštų, kur valgo žmogieną. Šuo ir žmogus – du dalykai, kurių nevalgyčiau. Visa kita paragauti galiu ir esu ragavęs. Ar man patinka? Nebūtinai, bet ragauju iš darbinio intereso ir smalsumo.
 
- Skrandis atlaiko? Ar yra tekę kelionėje apsinuodyti?
 
- Yra tekę, tad ragauju atsargiai, po nedaug, o paragavęs ko nors itin nehigieniško, greitai užsipilu spiritinio gėrimo – bet kokio.
Mongolijoje filmavome, kaip vietiniai raugina arklio pieną. Jis pūdomas gyvulio skrandyje – apie higieną ten niekas nėra negirdėjęs, visas skrandis aplipęs musėmis. Pieną visa šeimyna paeiliui geria iš vieno purvino, aplipusio puodelio – padavė ir man... Nugėriau gurkšnelį, išlėkiau iš filmavimo tiesiai į automobilį ir kaip paskutinis alkoholikas užsiverčiau viskio butelį – grynai dezinfekcijos tikslais. Operatorius, kuriam pieno ragauti neteko, stovi ir juokiasi, o anglakalbis gidas turbūt galvoja: „Dieve mano – vidury dienos butelį užsivertė.“ (Juokiasi.)
Tiesa, ar alkoholis tikrai nužudo bakterijas, nežinau, bet taip man patarė žmonės. (Šypsosi.)
 
- Laimei, higienos klausimais Lietuvoje esame gerokai pažengę. O ko trūksta, ką iš kitų šalių mielai parvežtumėte į Lietuvą?
 
- Kalifornijoje man labai patinka salotų barai: ateini, pats išsirenki, ir tau sumaišo aukščiausio lygio salotas – ne tokias, kokias susidedi prekybos centre. Mes per dienos pietus valgome bulvių košę su kotletais ir paskui vaikštome apsunkę, o ten – visai kitas lygis.
Dar trūksta sulčių barų. Yra daniškas tinklas „Joe and the Juice“, įsikūręs geriausiuose pasaulio oro uostuose. Visada ten perku sultis ir galvoju: kodėl nėra Lietuvoje? Kita vertus, ar lietuviai mokėtų aštuonis eurus už sulčių stiklinę? Vilniuje gal mokėtų, Pakruojyje – kažin.
 
- Klausant atrodo, kad jūsų sveikata – geležinė: viską valgote, visur dalyvaujate, tempas – beprotiškas. Yra tiesos?
 
- Iš tiesų straipsnis apie mane galėtų vadintis „Keliaujantis ligonis“. Pirmiausia sergu sunkia bronchinės astmos forma – dėl jos visą vaikystę ir paauglystę turėjau neįgaliojo pažymėjimą, trečią grupę. Galėjau jį tęsti, bet tam reikėjo gulėti ligoninėse ir sanatorijose – tada pasirinkau, kad ligonis nebūsiu ir gyvensiu aktyvų gyvenimą. Astmą slopinu vaistais ir keliauju visur, nepaisydamas nieko.
Beje, dabar atsirado naujos kartos vaistų – visiškai kita gyvenimo kokybė. Visiems sutiktiems kartoju: jei sergate lėtine liga, neapsiribokite tuo, ką jums išrašė prieš penkiolika ar dvidešimt metų. Medicina juda į priekį – domėkitės, klauskite, bandykite.
 
- Pirmiausia astma… Vadinasi, sąrašas tęsiasi?
 
- O taip, kita mano liga – alergijos. Vaikystėje gulėdavau ligoninėje, darydavo odos testus ir nustatydavo alergijas keisčiausiems dalykams. Bet manau, kad iš alergijų įmanoma išaugti arba jas „apeiti“. Rašydavo, kad turiu alergiją citrusams – o aš be citrusų sulčių neišgyvenu nė dienos, ir nieko.
Labiausiai jaučiu alergiją dulkėms – ir tai mano mėgstamiausia alergija: mama niekada negalėdavo priversti tvarkyti namų. (Juokiasi.) Juokai juokais, bet nuo dulkių man iš tikrųjų prasideda astma. Esu alergiškas ir katėms, bet su jomis draugauju puikiai: svečiuose mielai jas niurkau ir glostau, tik svarbiausia – nepaliesti veido, jokiu būdu nepasikasyti akių. Kitaip viskas: akių tinimas, dusinimas.
Laimei, mirtinos alergijos neturiu nė vienos. Dabar ligą galiu apžaisti. Aišku, galima pasirinkti ir sirgti, bet lygiai taip pat galima analizuoti situaciją ir ligą kontroliuoti.
Dar turiu vieną keistą, mediciniškai nepatvirtintą alergiją – trešnėms. Dievinu trešnes ir iš karto suvalgau kilogramą, o tada prasideda lengvas dusulys ir akių niežėjimas. Draugai juokiasi: suvalgytum dešimt trešnių – nieko nebūtų. Bet aš valgau iškart kilogramą. (Juokiasi.)
Na, o prieš porą metų prisidėjo dar ir stuburo išvarža. Daktaras sakė, kad nuo lagamino. Maniau, mane visiškai palauš, bet sporto pratimais išvaržą užslopinau ir dabar visiškai nejaučiu.
 
- O kaip po visko – laiko juostų kaitos, nemiegotų naktų, sunkaus darbo – atsigaunate? Turite ritualų?
 
- Nelabai. Aplinkiniai sako, kad esu nenormalus: nemoku ilsėtis. Visi tie masažai, relaksai – ne man. Turiu dar vieną, jau psichologinę „ligą“ – savigraužą. Jei ko nors nedarau, nedirbu, imu nervintis, kad viskas žlunga. Darbo dieną, net jei darbų nedaug, negalėčiau žiūrėti serialo – iškart prasideda savęs graužimas. Bet čia jau tema psichologui... (Juokiasi.)