- Arvydai, už ką sergate Pasaulio futbolo čempionate?
 
- Už Argentiną. Tiksliau, labiau už Lionelį Messi nei už pačią Argentiną – jis yra absoliučiai fenomenalus žaidėjas. (Šypsosi.)
Apskritai šio čempionato lygis stiprus: visi greiti, atletiški. Toks dabar tas šiuolaikinis futbolas – iš komandų reikalauja maksimumo.
 
- Šįkart dėl karščio įvestos vandens pertraukėlės sulaukė nemažai diskusijų. Kaip jas vertinate pats?
 
- Jeigu nėra jau taip karšta, stabdyti kiekvienose rungtynėse tikrai nebūtina. Kai pats esi aikštėje ar stadione, į tai nekreipi dėmesio, bet žiūrint per televizorių tos pertraukos su reklamomis šiek tiek numuša rungtynių įspūdį.
Kita vertus, žaisti karštyje iš tikrųjų sunku. Mes patys prieš tris savaites žaidėme prie trisdešimt dviejų trisdešimt trijų laipsnių – labai nelengva. Tokiais atvejais tenka ruoštis iš anksto: kai žinai, kad bus karšta, gydytojai parūpina gėrimus, kurie padeda organizmui greičiau atsigauti. Be pasiruošimo niekaip.
 
- Čempionatą stebite iš šalies – Lietuva pasaulio čempionate niekada nėra žaidusi. Ką jaučiate: kartėlį, kad sudalyvauti neteko, ar vis dar gyvą svajonę?
 
- Svajonę, aišku. (Šypsosi.) Sužaisti Europos, o ypač pasaulio čempionate už savo šalį – kiekvieno futbolininko svajonė. Bet reikia būti realistu: manau, kad Lietuva dar ilgai nepateks į pasaulio čempionatą. Per visą Lietuvos futbolo istoriją nė karto nebuvome net arti – gal tik prie Europos kažkada priartėjome. Mano galva, dar turi užaugti nauja karta.
 
- Kaip ją užauginti? Ko šiandien trūksta: infrastruktūros, futbolo kultūros?
 
- Turbūt kultūros, nes sąlygų tikrai nebetrūksta. Palyginus, kaip treniravausi aš ir kaip dabar treniruojasi mano vaikas, – jiems duota viskas. Gali išeiti į bet kurį kiemą ir rasti futbolo aikštelę. Mes anksčiau žaisdavome ant smėlio arba tarp medžių – jie ir atstodavo vartus. Viskas pasistūmėjo į priekį ir vaikai šiandien turi viską, kad taptų gerais futbolininkais.
 
- Užsiminėte, kad sūnus lanko futbolą. Savo noru ar tėčio pavyzdžiu?
 
- Aišku, kad tėčio. (Juokiasi.) Norėjau ir tebenoriu, kad sūnus taptų futbolininku. Ir dar geresniu už mane, nors suprantu, kad pranokti tėtį jam bus sunku. (Juokiasi.)
Nuvedėme jį anksti, vos ketverių, vėliau teko metams stabtelėti. O po tos pertraukos jau jis pats ėmė klausinėti, kada vėl galės eiti į futbolą. Dabar lanko treniruotes laimingas – ir man gera į tai žiūrėti.
 
- Ką pastebite, lygindamas savo ir sūnaus kartą?
 
- Ir treneriai, ir patys vaikai jau kitokie. Jiems dabar nieko neapsakysi – jaunimas jautriau priima kritiką. Mes anksčiau turėjome daugiau charakterio.
 
- Debiutavote „Celtic Park“ stadione, šešiasdešimties tūkstančių žiūrovų akivaizdoje. Atsimenate tą akimirką?
 
- Atsimenu, kaip stovėjau prie linijos – visas perbalęs… Tada net nesitikėjau, kad išvis sužaisiu: buvo, rodos, paskutinės sezono rungtynės, o treneris ėmė ir davė šansą. Iš pradžių buvo tas stresas, tie pirmieji prisilietimai prie kamuolio… Bet vėliau aikštėje viską pamiršti – net žmonių nebegirdi. Būni tokioje būsenoje, kai tiesiog žaidi, ir tiek. Dar ir neblogai sužaidžiau, pamenu, tad buvau laimingas.
 
- Jūsų kelias vingiavo per Škotiją, Vokietiją, Lenkiją, Turkiją. Kuri šalis jus – ne tik kaip žaidėją, bet ir kaip žmogų – labiausiai pakeitė?
 
- Iš Lietuvos išvažiavau šešiolikos, tad daugiausiai man davė Škotija. Kadangi buvau nepilnametis, teko važiuoti su tėvais: iš pradžių tėtis, paskui atvyko mama. Atvažiuoji nieko nežinodamas, galvoji, kad anglų kalbą moki, o ten škotiška tarmė – viskas kitaip, nesupranti, ką jie šneka. (Juokiasi.) Reikėjo išgyventi, ir tai užgrūdino. Išmokau anglų kalbą, praėjau gyvenimo mokyklą.
Vėliau, išvažiavus į Vokietiją, jau buvo lengviau – žinojau, kaip elgtis, kaip bendrauti. O futbolo lygis stipriausias pasirodė turbūt Vokietijoje, nors kiekviena lyga turėjo savų pliusų ir kiekviena savotiškai augino.
 
- Vėliau grįžote žaisti į gimtinę. Geras jausmas grįžti į Lietuvą?
 
- Grįžti gyventi į Lietuvą – geras jausmas. Bet grįžti žaisti – nelengva. Aš juk Lietuvoje beveik nežaidęs, tik visai jaunas šiek tiek. Ir žinojau, kad nebus paprasta: kai kurie grįždavo galvodami, kad štai dabar primuš įvarčių ir bus geriausi, bet taip nėra. Nors buvau tam pasiruošęs, pirmas laikotarpis vis tiek buvo sunkus – reikėjo susitaikyti, kad jau grįžau, jau čia žaisiu. Nemeluosiu: futbolininkui grįžti į Lietuvą bet kuriuo atveju yra laiptas žemyn. Nesakau, kad tai karjeros pabaiga, bet žingsnis žemyn – tikrai.
 
- Girdžiu lengvą liūdesį…
 
- Tokia tiesa. Kita vertus, Lietuvoje futbolo lygis tikrai kyla, kyla ir pačios rinktinės žaidimas. Šįkart Baltijos taurėje nepasisekė, tačiau, manau, viskas juda gera linkme. Tik Lietuvoje derėtų padvigubinti apsukas, nes kiti irgi nemiega.
 
- Minėtame Baltijos taurės finale nusileidote Estijai, o pats likote atsargoje. Esate sakęs, kad stebėti komandą iš šono – labai sunku. Kaip futbolininkai su tuo susidoroja psichologiškai?
 
- Tie, kurie futbolą stebi tik kaip sirgaliai, nežino, kiek visko vyksta šitoje virtuvėje – nemato visų užkulisių. Kai nežaidi, kai tavęs neišleidžia, būna ir pykčio, ir nusivylimo. Vis galvoji: gal ten būdamas būčiau ką nors padaręs, ką nors pakeitęs. Bet čia paprasta – turi būti psichologiškai stiprus, ir viskas.
 
- Teko kada nors kreiptis į sporto psichologą?
 
- Ne. Man viskas gerai – esu psichologiškai labai stiprus.
 
- Ar jaudinatės dėl akimirkos, kai reikės pakabinti bucus ant vinies?
 
- Žinau, kad ta diena ateis… Nelabai noriu, kad ateitų, bet jai reikia ruoštis iš anksto, nes karjera paima ir baigiasi akimirksniu: šiandien eini į treniruotę, į varžybas, o kitą dieną atsibundi – ir nebėra nieko.
Nemažai kolegų, jau baigusių žaisti, sako: ruoškis, galvok, ką veiksi toliau – ar liksi prie futbolo, ar ne. Kai kurie padarė klaidų. Pasakoja: atsibundu ir nežinau, ką su savimi veikti; užklumpa depresija, psichologiškai sunku. Juk kasdien eidavai į rūbinę, sėdėdavai tarp draugų, o paskui visa ta rutina staiga dingsta.
 
- Ar jau žinote, ko imsitės?
 
- Esu išsilaikęs trenerio B licenciją, bet dar nežinau, ar norėčiau būti treneris. Juo būti sunkiau nei žaidėju. Gal iš pradžių treniruočiau vaikus individualiai. O gal imčiausi agento darbo? Minčių daug, bet dar neapsisprendžiau. Stengsiuosi žaisti, kol sveikata leis.