Šiemet dokumentiniam režisierės Aistės Žegulytės filmui „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ atiteko net keturios Sidabrinių gervių statulėlės. Jis triumfavo kaip metų geriausias ilgametražis dokumentinis filmas. Juosta taip pat pelnė dar tris apdovanojimus už atskirus kino meno pasiekimus: metų geriausias kompozitoriaus darbas (Gediminas Jakubka), metų geriausias operatoriaus darbas (Vytautas Katkus) ir metų geriausias montažo režisieriaus darbas (Danielius Kokanauskis).
 
„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ – tai meninės dokumentikos filmas apie tai, kas amžina, o kas – laikina. Kol žmonės kovoja su laiku, mėgindami išsaugoti paveikslus, mirusiųjų kūnus ir savo prisiminimus, į jų erdvę veržiasi mikroskopiniai grybai.
 
A.Žegulytė šešerius metus kūrė šį vizionierišką dokumentinį filmą, kuriame greta įspūdingo mikrogrybų kultūrų gyvenimo atsiveria ir žmogaus santykis su istorija bei nenuilstamos pastangos nuo neišvengiamo nykimo apsaugoti tai, kas brangu.
 
Filmo kūrėjai žiūrovus vedžioja meistrystės ir švelnaus humoro kupinais restauratorių kasdienybės koridoriais, pamaldumo ir pagarbos pripildytomis Valjadolido gatvėmis, pelėsio paveiktais, bet įtaigos nepraradusiais kinematografinės atminties vingiais.
 
Žmonijos kūriniai neišvengiamai nyksta, tačiau žvelgiant pro mikroskopą blyksteli viltis. Nesustabdomas augimas tampa tylia, didinga pergale prieš mirtį.
 
- Jūsų režisuotam filmui „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ atiteko net keturios Sidabrinių gervių statulėlės. Kaip jaučiatės gavę tokį vertinimą? Ar tikėjotės šio apdovanojimo?
 
- Esu labai laiminga už tokį šiltą vertinimą Lietuvoje ir pirmiausiai jaučiu begalinį dėkingumą profesionaliai mūsų filmo komandai, su kuria sukūrėme šį filmą. Džiaugiamės už palaikymą iš kino bendruomenės, kaip ji priėmė šį filmą ir už jį balsavo „Sidabrinėse gervėse“.
Filmo kūrimas užtruko pakankamai ilgai, pareikalavo daug iššūkių – COVID-19 pandemija, sunkiai augantys pelėsiniai grybai, užtrukęs filmo montažas. Todėl apie apdovanojimus nelabai ir galvojau, tikslas buvo – kad filmas pagaliau pasirodytų.
Na, ir jo išleidimas Amsterdamo kino festivalyje (IDFA), kuris yra vienas svarbiausių dokumentikos festivalių pasaulyje, man jau buvo kaip stebuklas.
 
- Kaip kilo mintis sukurti filmą apie mikroskopinius grybus?
 
- Pelėsinius grybus su operatoriumi Vytautu Katkumi jau suradome prieš tai kurtame filme „Animus Animalis“. Ten filmavome, kaip baltas pūkuotas pelėsis dekompostuoja peliuką, ir tai buvo vienas paskutinių filmavimų. Mus su operatoriumi taip įtraukė šitas mikroskopinis pasaulis – tiek iš biologinės pusės, tiek iš filosofinės perspektyvos, kalbant apie materijos transformaciją, – kad negalėjome sustoti ir turėjau sugalvoti, kaip likti pelėsių temoje ir kitame filme.
Dokumentika tuo ir žavi, kad nežinai, kas bus, kaip pasisuks siužetas. Tada mikroskopiniai grybai mus nuvedė pas meno restauratorius ir pas archeologus-antropologus, kurie tyrinėja palaikus.


 
- Kuo ypatingi įvairūs grybeliai, kuriuos pasirinkote tirti?
 
- Pirmiausiai bandėme atsirinkti mikroskopinius grybus, kaip personažus filmui. Tai darėme pagal nuotraukas iš enciklopedijų, grybo savybes, ką jis mėgsta skaidyti, pagal jo poreikius, kokių augimo sąlygų jam reikia. Bet, aišku, svarbiausia buvo, kad dauguma mikrogrybų augtų ant paveikslų arba organinės materijos, su kuria dirba antropologai ar archeologai.
Rašant scenarijų, tokių rūšių buvo apie dešimt. Tada sekė bandymai, testiniai filmavimai – galiausiai filme liko keturios mikrogrybų rūšys: Rhizopus stolonifer, Penicillium vulpinum, Aspergillus niger ir Pilobolus crystallinus. Kiekviena jų įkūnijo tam tikrą archetipinį charakterį: grožį, erotiką, mirtį ir smalsumą (arba pažinimą). Pastarasis man atrodė labiausiai panašus į žmogų – tai vienintelis grybas, augantis į šviesą ir turintis galvutę su spora, kuri primena žmogaus akį.
 
- Dokumentiniame filme pasakojama ir apie žmones, kurie kovoja su laiku, mėgindami išsaugoti paveikslus, mirusiųjų kūnus ir prisiminimus. Kaip radote savo personažus ir paveikslus, kuriuos norėjote parodyti filme?
 
- Pas meno restauratorius ir antropologus mus nuvedė tie patys grybai ir čia prasidėjo filmas, nes istorija visų pirma yra apie žmones. Prieš atrandant šias siužetines linijas, nebuvau susimąsčiusi, koks svarbus yra restauratorių, antropologų darbas, kaip svarbu prisiminti praeitį, kad labiau galėtum suprasti dabartį ir nujausti ateitį.
O paveikslai į filmą pateko skirtingai. Vienus mums parodė meno restauratoriai, kitus atsirinkome jau montažo metu ir tada vykome filmuoti į Berlyną ir Prancūziją. Treti kaip įkvėpimo šaltinis mus lydėjo nuo filmo kūrimo pradžios.
 
- Filme mažai žodžių. Ar tokiuose filmuose tyla svarbesnė už dialogus?
 
- Man patinka įvairūs filmai, bet pačiai labai svarbi kino kalba – kaip jos sudedamosios dalys veikia žiūrovą. Svarbi ir filmo nuotaika, atmosfera, o atmosferai dažnai reikia daug garsų, kurie nėra tekstas. (Šypsosi.)


 
- Ar kurdama šiuos filmus pati atradote atsakymų į klausimus apie gyvenimo laikinumą?
 
- Negaliu sakyti, kad radau atsakymą, bet tikrai patyriau tą laikinumą įvairiomis jo formomis.
Šie klausimai man rūpėjo ir turbūt visada rūpės – gal ir dėl to, kad mano močiutė buvo medikė. Su ja aš užaugau, o turėjau atsisveikinti šio filmo kūrimo metu. Tai pats filmo kūrimas man suteikė daug prasmės ir vilties, neleido pasiduoti.
 
- Pasidalinkite, prašau, kaip apskritai rūpinatės savo fizine ir emocine sveikata, kad nepritrūktų jėgų bei energijos kūrybai ir darbams?
 
- Ne visada pasirūpinu, bet kai prisimenu, mane gydo gamta, žvėrys, miškas. Labai lietuviška, bet neįsivaizduoju savo gyvenimo be miško visais metų laikais. (Šypsosi.)
 
- Kokį vieną dalyką norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų iš jūsų filmų?
 
- Labiausiai tai norėtųsi truputį vilties, prasmės buvimui ir švelnumo pasauliui.