- Egle, kai reikėjo priimti sprendimą dėl misijos Venesueloje, jūs nė minutės nesudvejojote. Iš kur tiek drąsos ir pasiryžimo?
 
- Priklausau Lietuvos skubiosios medicinos komandai (LEMT), kuri yra sertifikuota PSO, taigi ji gali būti bet kada „aktyvuota“ vykti ten, kur pagalbos reikia labiausiai. Komanda suburta prieš dvejus metus, o tarptautinį sertifikatą, kad galime vykti į tokias misijas, užsidirbome prieš metus. Esu viso to dalis nuo pat pradžių. Jau eidama ten supratau, kad gali tekti išvykti, tad kai Venesueloje įvyko žemės drebėjimai, trauktis minčių nebuvo. Tai pirmoji tiek mano, tiek komandos tikra misija, iki šiol buvo tekę dalyvauti tik pratybose.
 
- Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo artimieji? Juk viena yra dalyvauti pratybose, visai kas kita, kuomet tenka iškeliauti ten, kur pavojus alsuoja į nugarą.
 
- Artimieji klausė „ar tau tikrai privaloma vykti“? Paskaitę apie Karakasą, apie pačią Venesuelą, šiek tiek bijojo. Nuraminau juos, kad važiuoju su komanda, kad viskas yra apgalvota ir suplanuota.


 
- Ar prieš kelionę vyko apmokymai, pasiruošimas?
 
- LEMT komandai mokymai vyksta nuolat, vykstame ir į tarptautines pratybas, bendradarbiaujame su kitų šalių EMT, kartą per metus organizuojamos mūsų komandos „Full Scale“ pratybos, kurių metu gyvename misijos sąlygomis, statomės ir įsirenginėjame ligoninę, dirbame su pacientais.
Paskutinį vakarą, prieš išvykstant, visa komanda rinkosi ir ruošėsi kartu: domėjomės, kokia įprasta sveikatos sistema Venesueloje, kokie dažniausiai vaistai skiriami lėtinėms ligoms gydyti, kokių tropinių ar „egzotinių“ infekcijų galime ten tikėtis, ko reikėtų pasisaugoti, kaip nelaimė paveikė sveikatos sistemą, prieinamumą, kokios vietos klimato sąlygos, ką praneša jau vietoje esančios kitų šalių komandos.
 
- Kokią specialią įrangą vežėtės? 
 
- Iš medicininės įrangos – LIFEPAK 15 aparatai, kuriais galima monitoruoti paciento gyvybinius parametrus, užrašyti kardiogramą, taip pat – portatyvūs ultragarso aparatai, kurie padeda diagnostikai, kai neturime jokių kitų tyrimų. Iš mūsų buičiai būtinos įrangos – generatoriai (reikalinga elektra komunikacijos priemonėms, apšvietimui, įrangos įkrovimui), portatyvūs dušai, vandens valymo įranga, net tualetai, nes komanda yra pasiruošusi visą laiką išgyventi be aplinkos pagalbos. Žinoma, palapinės, kuriose įsirengėme ligoninę, sulankstomos lovos pacientams, stalai ir kėdės. Taip pat portatyvus šaldytuvas medikamentams.
 
- Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į nelaimės vietą?
 
- Nusileidome paryčiais, dar tamsoje, oro uostas buvo apgriautas. Surinko mūsų pasus, mus nufotografavo ir nuvežė į vietą, kur įsikūrusios kitos komandos. Ten laukėme, kol iškraus mūsų įrangą ir kol mus paskirs dirbti. Jau iš karto supratome, kad prie karščio ir drėgmės reikės priprasti.
Mus paskyrė dirbti į vietą už maždaug valandos kelio nuo drebėjimo epicentro, į pusiau apleistą poilsio namų kompleksą, kur atvežė žmones, netekusius namų. Važiuodami į darbo vietą, matėme visiškai sugriautą miestą, žmones, ieškančius griuvėsiuose artimųjų – tiek su gelbėtojais, tiek vienus.
 
- Papasakokite, kaip atrodė įprastinė jūsų diena Venesueloje?
 
- Kai į paskirtą darbo vietą vakare atvežė mūsų daiktus, puolėme statyti ligoninę. Baigėme apie 3 valandą nakties, o 8 valandą ryte jau buvome pasirengę priimti pacientus. Gal ir gerai, kad dirbome nakties metu, nes buvo ne taip karšta.
Komandoje buvome trys gydytojai. Kartu su slaugytojais pasiskirstėme pamainomis ir dirbome 24 valandas per parą visas dvi savaites.
Pacientų srautas – panašus kaip mažoje rajono ligoninėje, bėdos irgi panašios (nedidelės traumos, krūtinės skausmai, dusuliai, karščiavimai...), skirtumas tik tas, kad neturime jokių kraujo tyrimų ir duodame vaistus į namus, nes jų niekur nenusipirksi (vaistinės sugriuvusios). Kartais pakviesdavome pacientus apsilankyti pakartotinai, nes pas kitus gydytojus ar į poliklinikas nenueis, nes jos irgi sugriuvo.
Turėjome keletą vertėjų, naudojome mobilias aplikacijas ir iš anksto pasiruoštus tekstus bendravimui su pacientais, eigoje patys kiek pramokome ispaniškai. Teritorija buvo izoliuota, saugoma kariuomenės, iš trijų pusių supama džiunglių su visais jų gyviais. Jokių parduotuvių ar dar kažko, tad valgėme ką atsivežėme, drabužius skalbėmės rankomis, prausėmės lauko duše šaltu vandeniu, laisvu laiku bandėme pamiegoti.
Dienomis tikrai buvo karšta, palapinių viduje temperatūra siekdavo ir 50 laipsnių karščio, neveikė pulsoksimetrai, termometrai, todėl juos laikėme šaltkrepšyje. Visa kita, neskaitant temperatūros ir karts nuo karto pasirodančių tarantulų, panašiai kaip įprastame nedideliame skubios pagalbos skyriuje.


 
- Ar daug buvo akimirkų, kada šalia reikėjo tvirto peties, kaip sekėsi susitvarkyti su emocijomis?
 
- Man padėjo sportas. Kai kūnas adaptavosi prie karščio, ryte kasdien keldavausi valanda anksčiau ir bėgdavau 450 metrų ratą aplink parkelį, prieš mūsų lauko ligoninę. O vakarais emocijas išlieti padėdavo dienoraščio rašymas.
 
- Kas labiausiai įsiminė iš šios misijos? Ar yra vaizdų, kurie ir dabar stovi prieš akis?
 
- Kadangi tai pirma misija, tikiuosi, prisiminsiu viską. O labiausiai įsiminė vietinių nuoširdumas bei dėkingumas. Pacientai ateidavo padėkoti, kad esame, padedame. Venesuelos oro uoste, jau išskrendant iš šalies, pilotas per garsiakalbį pasakė, kad kartu skrenda medikų iš Lietuvos komanda, ir visi plojo.
 
- Kokie jausmai užplūdo grįžus namo?
 
- Labai myliu Lietuvą, neįsivaizduoju gyvenimo kitur, tai žinoma, kad grįžusi ašarojau. Oro uoste pasitiko mus į misiją išlydėję Sveikatos apsaugos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai bei artimieji.
 
- Ką dabar, jau sugrįžusi, pasakytumėte savo pacientams Druskininkuose ir Kaune, jeigu šie teirautųsi apie misiją?
 
- Jūsų šeimos gydytojo kabinetas nesugriuvo, jis tikrai priims, jei tris paras kosėjate ar savaitę kamuoja žalia sloga. O ir vaistinė nesugriuvo, tai suskaudus galvą, galima nusipirkti vaistų. Ir nereikia pykti, jei skubios pagalbos skyriuje tenka laukti, nes pagalbą vis tiek gausite. Vertinkime, ką turime.