Istorija atgimė iš kaulų
 
„Dabar, kai išgirstu „trisdešimt dvejų metų mergina“, pagalvoju: anais laikais ji jau būtų pagyvenusi balzakiško amžiaus moteris“, – šypsosi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centro vadovas prof. dr. Rimantas Jankauskas.
 

„Senajame Vilniuje iki dvidešimties metų išgyvendavo tik maždaug kas antras gimęs vaikas, o šio amžiaus sulaukęs vyras vidutiniškai galėjo tikėtis dar tiek pat metų, moteris – penkiolikos ar septyniolikos, nes moterų gyvenimo trukmė visada būdavo trumpesnė“, – pasakoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centro vadovas prof. dr. Rimantas Jankauskas.

U.Bagdonavičiaus nuotr. 

Tokių skaičių anais laikais niekas neužrašė – gimimų ir mirčių registrų dar nebuvo. Visą senojo Vilniaus gyvenimą profesorius su kolegomis nuskaitė iš palaidotų vilniečių palaikų, įgyvendinę vieną didžiausių bioarcheologinių tyrimų Lietuvoje – „XIII–XVIII a. Vilniaus gyventojų bioarcheologinė charakteristika ir jos raida“. Ištyrę 2290 žmonių kaulus iš devyniolikos laidojimo vietų, mokslininkai rekonstravo daugiau nei penkis šimtmečius trukusią Vilniaus gyventojų istoriją.
 
„Kiekvieni palaikai – savotiška knyga biobanke, ir tobulėjant technologijoms iš jos galima perskaityti vis daugiau. Jeigu anksčiau labiausiai rūpėjo, iš kur mes kilę, dabar antropologija jau nebe vien kaukolių mokslas – žvelgiama kur kas plačiau“, – tikina prof. dr. R.Jankauskas.
 
Iš vienos tokios knygos – vieno žmogaus osteobiografijos – nuskaitomas amžius, lytis, ligos, traumos ir dantų būklė, o šiuolaikinės laboratorijos atveria dar daugiau galimybių – cheminė kaulų sudėtis išduoda, koks maistas vyravo vilniečio lėkštėje paskutiniais jo gyvenimo metais.
 
Valgiaraštis ilgainiui pildėsi
 
Apie tai, kaip keitėsi vilniečių mityba nuo XIII iki XVIII amžiaus, mokslininkai sprendžia iš kaulų kolagene išlikusių anglies ir azoto izotopų. Šios cheminės žymės leidžia tiksliai nustatyti žmogaus vietą mitybos grandinėje ir atskleisti, kiek jo kasdienybėje būta augalinio ar gyvūninio maisto.
 
Anglies izotopai atskleidžia net tai, kokius augalus žmogus valgė. Dauguma mūsų krašto augalų palieka vienokį pėdsaką, o šiltesnių kraštų augalai – kitokį. Iš pastarųjų mūsuose labiausiai pažįstamos soros. Aptikę jų ženklą, tyrėjai domisi, iš kur toks neįprastas grūdas pateko į žmogaus lėkštę.
 
„Įdomu, ar vilniečiai valgė soras? Jeigu taip – iš kur jos atkeliavo? O gal žmogus jas valgė dar vaikystėje, gyvendamas svetimuose kraštuose, ir tik vėliau persikėlė į Vilnių?“ – svarsto prof. dr. R.Jankauskas.
 
Tyrimo rezultatai parodė, kad nuo XIII iki XVIII amžiaus vilniečių valgiaraštis pamažu pildėsi. Iš pradžių miestiečiai maitinosi daugiausia augaliniu maistu, tačiau ilgainiui kauluose daugėjo azoto. Tai ženklas, kad racione atsirado daugiau mėsos, žuvies ir pieno produktų.
 
Dalį šio pokyčio profesorius sieja ir su XVI amžiaus Valakų reforma. Laukus imta tręšti gyvulių mėšlu, tad daugiau azoto sukaupė ir patys augalai.
 
„Buvo tikrai malonu atrasti, kad visuomenė ir jos gyvensena nestovėjo vietoje“, – teigia mokslininkas.
 
Turtingieji valgė sočiau
 
Kaulų cheminė analizė atskleidė tiesioginį ryšį tarp žmogaus statuso ir jo mitybos: kuo aukštesnę padėtį visuomenėje užėmė vilnietis, tuo daugiau gyvulinių baltymų jis suvartodavo. Anot profesoriaus, Vilniaus aukštuomenė ir Bazilijonų bažnyčioje palaidoti unitų vienuoliai maitinosi sočiausiai.
 
Skirtumus lėmė ne vien turtas, bet ir tikėjimas – kiekviena konfesija savaip reguliavo, ką ir kada valgyti, kaip griežtai laikytis pasninko.
 
„Protestantų, ypač kalvinistų, mityboje buvo santykinai daugiau gyvulinės kilmės produktų, katalikų – kiek mažiau, o stačiatikių vidutiniškai mažiausiai, – vardija mokslininkas. – Bet ir čia daug ką lėmė socialinis statusas.“
 
Griežčiausių pasninkų laikėsi stačiatikiai, todėl jų kauluose gyvulinių baltymų ženklų nustatyta mažiausiai.
 
Labiausiai profesorių nustebino tai, kad vaikystėje mitybos skirtumų beveik nebūta: „Aristokratų atžalos buvo maitinamos iš esmės taip pat kaip visi kiti. Taigi, ir aukštuomenės, ir prastuomenės vaikų mityba buvo panaši. Skirtumai išryškėdavo tik artėjant suaugusiojo amžiui.“
 
Anot prof. dr. R.Jankausko, moterų mityba tyrimuose atrodo prastesnė tik todėl, kad imtyje beveik nebuvo kilmingų moterų. Tos pačios socialinės padėties vyrų ir moterų racionas visiškai nesiskyrė.
 
Kentėjo šonkauliai ir plaštakos
 
Kaulų rentgeno tyrimai atskleidė, ir koks fiziškai sunkus buvo miesto gyvenimas.
 
Visus palaikus tyrėjai peršvietė rentgenu, kad atsitiktines traumas atskirtų nuo smurto žymių. Paaiškėjo, kad seniesiems vilniečiams kaulai lūždavo dažniau nei kaimų ar miestelių gyventojams, o dažniausiai nukentėdavo šonkauliai ir plaštakų kaulai – kaip tik tai, ką byloja ir istorijos šaltiniai, minintys dažnus konfliktus, muštynes ir sunkų fizinį darbą.
 
Vyrai susižalodavo dažniau, tačiau ilgainiui traumų daugėjo ir tarp moterų, ir tai tyrėjai sieja su besikeičiančiu jų vaidmeniu miesto ūkyje.
 
Kaukolės traumų daugiau nustatyta tarp elito atstovų – taigi, ir turtingųjų gyvenimas nebuvo saugus. Galbūt jie dalyvaudavo ginkluotuose konfliktuose ar tapdavo tikslinio smurto aukomis.
 
Siautė tuberkuliozė
 
Dažniausia liga, palikusi pėdsakus senųjų vilniečių kauluose, buvo tuberkuliozė. Mokslininkai užfiksavo septyniolika tuberkuliozės pažeisto stuburo atvejų ir dar tiek pat su šia liga siejamo lėtinio pleurito.
 
„Tik nedaugeliui sirgusiųjų liga spėja pažeisti kaulą, tad šį skaičių reikėtų dauginti iš penkiolikos ar dvidešimties – iš poros tūkstančių ištirtų bent keli šimtai turėjo sirgti tuberkulioze“, – aiškina prof. dr. R.Jankauskas.
 
Rečiau, bet kur kas ryškiau kaulus ardė sifilis. Tyrimo metu nustatyti aštuoni tretinio sifilio atvejai, daugiausia XVII–XVIII amžiaus palaikuose. „Jis šiek tiek labiau paliesdavo aukštuomenę, nes joje būta daugiau anoniminių kontaktų galimybių – ne taip kaip uždaroje bendruomenėje, kur visi vienas kitą pažįsta“, – komentuoja profesorius.
 
Iš kaulų matyti ir tai, kokiomis sąlygomis augo vaikai. Akytos akiduobės liudija, kad būta mažakraujystės atvejų, o linijos ant dantų emalio – kad vaikystėje išgyventas badas ar sunki liga. Žiemą bei ankstyvą pavasarį prisidėdavo ir vitamino C stygius.
 
Taip pat sveikatai kenkė žarnyno parazitai. „Žemutinės pilies latrinų – istorinių tualetų – grunte radome daugybę kaspinuočių, askaridžių, plaukagalvio kiaušinėlių, – pasakoja profesorius. – Mityba ir taip nebuvo stipriausia, o parazitai pasiimdavo savo dalį, tad žmonės, ypač vaikai, tapdavo lengviau pažeidžiami infekcijų.“
 
Mirusieji moko gyvuosius
 
Toli gražu ne kiekviena liga palieka pėdsaką kauluose – nei raupų, nei hepatito žymių kaulai neišsaugo. Todėl mokslininkai imasi patogenų paleogenetikos ir mėgina iš palaikų išskirti pačius ligų sukėlėjus. Šioje srityje bendradarbiaujama su Makso Plancko institutu, o iš senų palaikų jau išskirta raupų viruso ir hepatito B DNR, ieškoma ir dantų ėduonį sukeliančių mikroorganizmų.
 
„Čia tik pradžia, bet atsiveria tikrai didžiulės galimybės“, – sako prof. dr. R.Jankauskas ir šiuos darbus žada tęsti.
 
„Tokie tyrimai patenkina smalsumą – juk visiems įdomu, kaip žmonės gyveno prieš kelis šimtus metų. O toliau, kaip sakoma, mirusieji moko gyvuosius: istorija atliko su atskiromis žmonių populiacijomis tokį eksperimentą, kokio jokiomis sąlygomis nebeatkartosi – nei užkrėsi žmonių infekcijomis, nei priversi badauti, to neleidžia nė paprasčiausia etika. Užtat dabar matome, kaip visuomenė formavosi ir kokia buvo biologinė žmogaus būklė be dabartinės medicinos. Kai kuriuos atvejus parodome ir studentams: kaip be gydymo deformuojasi stuburas nuo tuberkuliozės, kaip suauga blogai sugiję lūžiai, kaip atrodo niekada negydyti dantys – tai, ko šiuolaikiniame kabinete nebepamatysi.“