„Keista, visada galvojau, kad ypatingą žmogų sunku surasti ir neįmanoma pamiršti, o man teko laimė sutikti tiek daug, nes ypatingi esate jūs visi. Ačiū visam reabilitacijos centrui, kad esate šalia“ – rašo pacientė R.A. padėkos laiške Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centro kolektyvui. Tokie žodžiai įstaigoje skamba dažnai. Šiemet dvidešimt penkerių metų jubiliejų minintis centras iš nedidelio poliklinikos skyriaus tapo modernia, savarankiška reabilitacijos įstaiga, į kurią pacientai grįžta ne tik dėl kokybiškų paslaugų, bet ir dėl čia dirbančių žmonių.
.JPG)
„Noriu, kad kiekvienas žinotų, kodėl priimame vienus ar kitus sprendimus. Kai visi supranta, kas ir kodėl yra daroma, kur gali kilti sunkumų, visos pertvarkos vyksta sklandžiai – dirbame kaip viena komanda“, – pabrėžia Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centro direktorė Rūta Pranciulienė.
Pradėjo nuo nulio
2001-ųjų birželio 1-oji. Į pustuštį kabinetą įžengusi vyriausioji buhalterė Violeta Biskienė pradeda pirmąją darbo dieną. Jos darbo sutartis – pirmoji naujosios įstaigos istorijoje. Kompiuterio dar nėra, todėl buhalteriją tenka vesti ranka, o rašomoji mašinėlė dar visus ateinančius metus liks pagrindiniu darbo įrankiu.
Tuo metu tai – naujai besikurianti įstaiga, ką tik atsiskyrusi nuo Panevėžio miesto poliklinikos, kurioje buvo tik Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrius: vykstant sveikatos priežiūros reformai, fizinės medicinos ir reabilitacijos paslaugos tampa savarankiška antrinės ambulatorinės grandies dalimi.
Kartu su pirmuoju vadovu, gydytoju traumatologu Jonu Laurinaičiu, į naująjį centrą pereina penkiasdešimt trys darbuotojai – dalis jų Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centre dirba iki šiol.
„Iš pradžių buvo sunku. Trūko baldų, įrangos, finansų – visko. Pirmąjį kompiuterį įsigijome po daugiau nei metų – iki tol viską reikėdavo rašyti ranka arba spausdinti rašomąja mašinėle“, – centro kūrimosi pradžią prisimena V.Biskienė.
Pamažu centras kūrėsi, plėtėsi, stiprėjo. Ryškesni pokyčiai prasidėjo 2015-aisiais, kai įstaigai vadovauti pradėjo direktorė Rūta Pranculienė. Su naująja vadove, darbuotojų žodžiais, „viskas apsisuko 180 laipsnių kampu“.
„Darbuotojų skaičius išaugo iki šimto trisdešimt trijų. Jeigu centro veiklos pradžioje metinės pajamos siekė vos du šimtus tūkstančių eurų, tai šiandien metinė sutartinė suma su Valstybine ligonių kasa siekia beveik keturis milijonus. Plečiamės, remontuojamės, gražėjame“, – džiaugiasi vyriausioji buhalterė.
.JPG)
„Smarkiai pasikeitė ir komandos savijauta. Darbuotojai įvairiai skatinami: vienkartinėmis piniginėmis išmokomis svarbių gyvenimo įvykių, tokių kaip vaiko gimimas, santuoka ar jubiliejinis gimtadienis, proga, organizuojamos ekskursijos, plaukimai baidarėmis, naujametiniai vakarėliai, išvykos į užsienį ir kitos veiklos“, – pasakoja vyriausioji buhalterė Violeta Biskienė.
Išsipildė vaikystės svajonė
Iš penkiasdešimt trijų pirmųjų įstaigos darbuotojų šiandien centre tebedirba beveik pusė – dvidešimt trys. Viena jų – slaugos administratorė Vitalija Lauciuvienė, kuriai pernai Panevėžio miesto savivaldybė suteikė „Metų slaugytojos“ vardą.
„Praėjusių metų apdovanojimas atėjo labai laiku – kaip tik buvo keturiasdešimtmetis, kai dirbu šioje vietoje – dar nuo poliklinikos laikų. Tai buvo gražus priminimas, kad esu savo vietoje“, – šypsosi V.Lauciuvienė.
.JPG)
„Visada norėjau būti medicinos darbuotoja. Man tai – išsipildžiusi vaikystės svajonė. Kiekvieną dieną dirbi su žmogumi, matai jo pokytį, kartu jį išgyveni. Džiaugiuosi savo pasirinkimu, niekada dėl jo nedvejojau“, – priduria slaugos administratorė Vitalija Lauciuvienė.
Per tuos keturiasdešimt darbo metų, anot V.Lauciuvienės, pasikeitė viskas: įstaiga spėjo tapti savarankišku centru, iš pagrindų atnaujinta infrastruktūra.
„Pokytis buvo labai didelis, ypač atėjus naujai direktorei. Pasikeitė ir aplinka, ir darbo organizavimas, ir paslaugų kokybė. Ji turi aiškią kryptį, nuosekliai įgyvendina įstaigoje naujus gydymo ir sveikatos stiprinimo sprendimus“, – sako V.Lauciuvienė.
Išeiti niekada nesvarstė
Slaugytoja Gražina Mickevičienė – dar viena ilgametė centro darbuotoja, čia dirbanti nuo 1991-ųjų.
„Prisimenu, registratūra stovėjo koridoriuje, būdavo labai šalta, nejauku. Sienų spalvos – tarybinių laikų“, – pasakoja ji.
Darbą G.Mickevičienė pradėjo vandens procedūrų kabinete – tuomet tai buvo viena pagrindinių skyriaus veiklų. Lubos ir grindys buvo išklotos plytelėmis, visur įrengti trapai, nuolydžiai, stovėjo masyvi procedūrų įranga.
„Kai vandens procedūrų sumažėjo, reikėjo persiorientuoti, mokytis kitų dalykų. Bet viskas pamažu atsinaujino, keitėsi į gerą“, – prisimena slaugytoja.
Šiandien ji dirba šiuolaikiškai įrengtame kabinete, apsupta malonių kolegų, ir, sako, apie išėjimą negalvoja net artėjant pensijai.
„Žmonės dažnai klausia, ar man čia patinka dirbti. Galiu nuoširdžiai pasakyti – taip, labai. Neįsivaizduoju savęs kitur. Kol laiko, kol nevaro lauk, tol dirbsiu“, – juokauja G.Mickevičienė.
Kad centre užsibūnama, liudija ir ergoterapeutas Remigijus Navickas, čia dirbantis jau dvidešimt penkerius metus.
„Kai gerai – nieko nesinori keisti. Radau savo vietą ir čia darau tai, kas geriausiai išeina“, – šypsosi jis.
„Per tuos metus viskas pasikeitė – ir Lietuva, ir Panevėžys, ir mūsų centras – viskas juda gera kryptimi. Administracija stengiasi, rūpinasi darbuotojais, gerina sąlygas, todėl savaime komfortiškiau ir pacientams.“
Tą gerai žino ir slaugytoja Saida Gritėnienė – ji šiose patalpose taip pat dirba nuo 1991-ųjų.
„Atėjau jauna, ką tik baigusi mokslus. Per visus tuos metus teko dirbti ir kabinete, ir registratūroje, bet nė karto nekilo mintis iš čia išeiti. Visada buvo gera darbo atmosfera, stiprus kolektyvas. Jaučiame, kad atsižvelgiama į mūsų poreikius, netrūksta ir paskatinimo. Dirbame gražiose, sutvarkytose patalpose – ko daugiau galima norėti?“ – sako ji.
Per beveik tris dešimtmečius slaugytoja spėjo pažinti ne vieną šeimą. Pasak jos, nemažai pacientų į centrą grįžta daugelį metų, o šiandien čia lankosi jau ir jų vaikai. „Žmonės ateina kaip savi. Pamenu juos jaunus, o dabar jau kalbame apie jų vaikus ar anūkus. Jei žmogus po tiek metų grįžta, vadinasi, jaučia, kad padedame“, – džiaugiasi S.Gritėnienė.
Kiekybę pakeitė kokybė
Sugrįžtančių pacientų šiltai laukia šiemet „Metų sveikatos specialisto“ vardą pelniusi kineziterapeutė Lina Gervickienė, čia dirbanti tiek pat, kiek gyvuoja centras.
„Netrumpą kelią nuėjo ši įstaiga – vis auganti, kūrybiška“, – sako ji.
L.Gervickienė prisimena, kad anksčiau dominavo grupinės mankštos – salės būdavo perpildytos.
„Tuomet buvo daugiau kiekybės negu kokybės. Bet dirbome, kaip galėjome geriausiai, – atvirauja specialistė. – Lūžis ir didesni pokyčiai įvyko pandemijos metais, kai perėjome prie individualaus darbo. Kokybė žymiai pagerėjo, tikiuosi, ir pacientams tapo patogiau.“
Kartu, sako kineziterapeutė, keitėsi ir pacientai – šiandien jie ateina žinodami, ko nori, aktyviau įsitraukia į gydymo procesą.
„Dabar žmonės nori daugiau judesio, individualių kineziterapijos procedūrų, kurias galėtų tęsti namuose. Individualus darbas efektyvesnis – kiekvienam pritaikome pratimus pagal amžių, pagal ligą, apmokome metodikos“, – pasakoja L.Gervickienė.
Savivaldybės apdovanojimą specialistė sako priimanti kaip viso kolektyvo nuopelną: „Tas įvertinimas yra visų mūsų bendro darbo rezultatas. Kolektyvas darnus, padeda tobulėti, sąlygos puikios.“
Žadina ir kūną, ir sielą
Daugiau nei dvidešimt metų centre dirbanti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Nijolė Ryžkovienė prisimena ir ankstesnius centro laikus, kai vadovavo gydytojas Jonas Laurinaitis.
„Buvo labai įdomus įstaigos darbo pradžios etapas, – prisimena gydytoja. – O su naująja vadove į įstaigą atėjo daugiau komforto ir grožio. Taip malonu vaikščioti, ta estetika įkvepia ir pacientai tai jaučia – jiems svarbu, kokioje aplinkoje vyksta gydymas.“
Nepaisant įvykusių pokyčių, tikslas, anot medikės, visuomet išliko tas pats – padėti pacientams suprasti judėjimo svarbą. „Kiekvienam stengiuosi paaiškinti, kodėl judėti būtina. Pirmiausia sužadinu protą, tuomet – refleksus, o trečias dalykas – siela. Žinote, pacientai mano išmintį konspektuojasi“, – juokiasi N.Ryžkovienė.
Didelę patirtį sukaupusią gydytoją centro kolegos su meile vadina „mama“. „Visi ateina patarimo – ir registratūroje, ir koridoriuose. Aš niekada neatsisakau padėti“, – šypsosi ji.
Pažįsta kiekvieną kampelį
Bene daugiausiai pokyčių matė centre visą jo gyvavimo istoriją dirbanti valytoja Nijolė Dambrauskienė. Ji iš arti stebėjo, kaip keičiasi įstaigos kasdienybė – kabinetai buvo perplanuojami, procedūros kėlėsi iš vieno aukšto į kitą, o tuščios erdvės virto naujais gydymo kabinetais.
„Pažįstu kiekvieną centro kampelį ir mačiau viską – kaip keitėsi kabinetai, procedūros. Vieni dalykai išnyko, atsirado nauji. Bet viskas tik į gerą, tvarkos daugiau, sąlygos geresnės“, – sako N.Dambrauskienė.
Be pagrindinių pareigų ji dar ruošia parafino aplikacijas pacientams.
„Čia gera dirbti – per tiek metų net nesvarsčiau kitų alternatyvų. Matau, kad jauniems irgi patinka – ateina ir užsibūna“, – pastebi pašnekovė.
Pritraukia daug jaunimo
Vienas jauniausių centro darbuotojų – kineziterapeutas Justas Lileika – čia dirba penktus metus.
„Įstaigoje atlikau praktiką, labai patiko atmosfera. Didelis centras, daug galimybių – taip ir likau“, – prisimena jis.
Specialisto teigimu, didžiausia motyvacija – darni komanda ir bendrystė. „Puikiai visi sutariame. Kolektyvas kartu ir keliauja, ir švenčia: buvome Ventės Rage, Rygoje, Taline, Gdanske, Vilniaus operoje, plaukėme baidarėmis. Smagu ne tik kartu dirbti, bet ir laisvalaikį drauge leisti“, – tvirtina jis.
Beveik penkerių metų patirtį įstaigoje skaičiuoja ir kineziterapeutas Tadas Malinauskas.
„Kadaise pats susidūriau su sveikatos problemomis, padėjo kineziterapija – tada ir supratau, kad noriu tuo užsiimti, padėti ir kitiems“, – pasakoja specialistas.
Baigęs mokslus, jis iškart pasirinko Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centrą. „Pamačiau, kad čia – gera vieta augti. Labai motyvuoja grįžtamasis ryšys iš pacientų. Kai ateina ir pasako, kad pagerėjo, supranti, kaip tai prasminga“, – sako T.Malinauskas.
Komfortas darbuotojams ir pacientams
Pastatui, kuriame įsikūrusi fizinės medicinos ir reabilitacijos įstaiga, – daugiau nei trisdešimt metų. Dar neseniai trečiajame aukšte pro tarpus sienose švilpavo vėjai, buvo techninė patalpa. Šiandien viskas – nuo laukiamojo ir kabinetų iki pagalbinių patalpų – modernu, stilinga ir komfortiška.
Renovuoti fizioterapijos ir gydytojų kabinetai, registratūra, administracija perkelta į naujai suremontuotas patalpas. Šiuolaikiškai įrengti, ergonomiškais baldais apstatyti gydomojo masažo kabinetai suaugusiesiems ir vaikams.
Koridoriuose akį traukia neįprasti dekoratyviniai keraminiai dirbiniai, specialiai centrui sukurti menininkės keramikės Birutės Verbickaitės. Išskirtinio dizaino aksesuarai puošia ir procedūrų kabinetus – įmantrios kriauklės, veidrodžių rėmai, dėmesį prikaustantys fototapetai.
Septintus metus centre dirbanti slaugytoja Asta Gurskienė demonstruoja ir naujausią įrangą: „Čia – elektrostimuliacijos ir masažo sistema StimaWELL. Vienos procedūros metu pacientas gauna kompleksinį poveikį. Procedūra labai mėgiama pacientų, jaučiamas jos teigiamas poveikis” – pasakoja ji.
Specialistė teigia ieškojusi darbo arčiau namų, o radusi kur kas daugiau: „Aplinka nuostabi, viskas šauniai suorganizuota – ir mūsų poilsis, ir darbo vietos, ir pacientams viskas patogu. Kolektyvas labai šaunus, tikrai gera čia dirbti.“
Greta dirbantis kineziterapeutas Adomas Šilalė, prie kolektyvo prisijungęs prieš dvejus metus, demonstruoja naują vandens masažo lovą įsigytą iš ES lėšų, įgyvendinant projektą „Sveikatos centro sudėtyje teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūros modernizavimas Panevėžio mieste“: „Anksčiau buvo senesnės, ne tokios modernios, ne tokios patogios. Dabar technika visai kita – ir pacientui komfortiškiau, ir poveikis geresnis.“
Didžiausia vertybė – tai žmonės
Paskutinė ekskursijos stotelė – direktorės Rūtos Pranculienės kabinetas. Kalbėti įstaigos vardu ji kuklinasi, tačiau kolektyvas vieningai kartoja: už kiekvienos įgyvendintos idėjos ir sprendimo stovi vadovė.
„Mūsų auksas yra žmonės – darbuotojai. Viskas, ką darau, – dėl jų“, – sako R.Pranculienė.
Per susirinkimus garsiai skaitomos ir pacientų padėkos – kasmet jų sulaukiama netoli šimto. „Neretai ir ašarą nubraukiame“, – pripažįsta R.Pranculienė.
„Viskas, kas gražu Žemėje – iš saulės, o visa, kas gera – iš žmogaus, – rašė viena centro pacientė. Mūsų kolektyvas dirba kaip viena komanda. Jaučiu jos stiprų užnugarį ir pasitikiu taip pat stipriai, kaip, tikiuosi, ir jie pasitiki manimi.“
Kas pusmetį vadovės rengiamuose visuotiniuose kolektyvo susirinkimuose aptariami svarbiausi klausimai – nuo teisės aktų pokyčių iki darbo procesų. „Noriu, kad kiekvienas žinotų, kodėl priimame vienus ar kitus sprendimus. Kai visi supranta, kas ir kodėl yra daroma, kur gali kilti sunkumų, visos pertvarkos vyksta sklandžiai – dirbame kaip viena komanda“, – pabrėžia ji.
Nors iššūkių netrūksta, įstaiga, pasak R.Pranculienės, kasmet viršija sutartinę sumą, stengdamasi priimti visus besikreipiančius pacientus. Šiai dienai net dešimties gydytojų komanda dirba visu pajėgumu, žmogiškųjų išteklių trūkumo įstaiga nejaučia. „Galimybes didinti paslaugų apimtis turime. Tikimės, kad Valstybinė ligonių kasa finansiškai skatins mūsų pastangas gerinti prieinamumą ir mažinti laukimo eiles“, – viliasi direktorė.
Dvidešimt penktojo jubiliejaus nuotaika, anot vadovės, šviesi: „Darbuotojų pageidavimu nusprendėme švęsti kitaip – bendroje kolektyvo išvykoje. Norisi tiesiog pabūti kartu.“
RĖMIMAS
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.JPG)
.JPG)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
