Taps vis aktualesniu iššūkiu
 
Lietuvoje sparčiai daugėjant saulės elektrinių, gali tekti susidurti su nauju iššūkiu – ką daryti su pasenusiais saulės moduliais ir baterijomis. Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos (EGIO) vadovė Veronika Masalienė pabrėžia, kad pirmieji žingsniai yra žengti, bet sako, jog ateityje šios atliekos taps vis aktualesniu iššūkiu. Nors sugadintų, brokuotų ar eksploatuoti nebetinkamų fotovoltinių plokščių kiekiai šiandien dar didėja pamažu, didžiausias šių atliekų srautas tikėtinas artimiausiais dešimtmečiais, kai dabartinės saulės elektrinės pasieks eksploatacijos pabaigą.
 

„Sparti saulės energetikos plėtra reiškia ne tik daugiau atsinaujinančios energijos, bet ir būtinybę iš anksto pasiruošti būsimų atliekų tvarkymui. Kaip ir kitos elektros bei elektroninės įrangos atliekos, fotovoltinės plokštės gali tapti vertingu antrinių žaliavų šaltiniu, jei bus tinkamai surenkamos ir perdirbamos“, – pastebi Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos vadovė Veronika Masalienė.

 
Lietuvoje jau veikia moderni fotovoltinių plokščių atliekų perdirbimo linija – pirmoji tokio pobūdžio įranga Baltijos šalyse. Naujos technologijos leidžia pagal aukštus aplinkosaugos standartus perdirbti tūkstančius tonų fotovoltinių plokščių atliekų ir susigrąžinti vertingas medžiagas.
 
„Planuojama, kad esamų pajėgumų pakaks Lietuvoje susidarančioms šio tipo atliekoms tvarkyti, o prireikus bus galima perdirbti ir iš užsienio įvežamas plokštes“, – sako EGIO vadovė.
 
Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas Andrius Karazinas atkreipia dėmesį, kad saulės moduliai tarnauja ilgai, net iki 50 metų. Tačiau jų efektyvumas sumažėja po 15-20 metų eksploatacijos. „Šiuo metu Lietuvoje tokių atliekų kiekiai nėra dideli, tačiau ateityje jie didės, – sako jis ir priduria, kad saulės energetikos technologijos sparčiai tobulėja. – Tikėtina, kad ateityje atsiras dar efektyvesnių modulių arba energijos kaupimo sprendimų, kurie pratęs jų naudojimą.“
 
Buitinė elektronika ar statybinės medžiagos?
 
A.Karazinas pastebi, kad investuotojai Vakarų Europoje po 15-20 metų modulius keičia efektyvesniais. Tačiau pasenę moduliai gali būti atnaujinami ir parduodami į kitas rinkas, pavyzdžiui, Afrikoje.
 
Remiantis ES Elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) direktyva, saulės moduliai priskiriami elektroninėms atliekoms. Importuotojai ir gamintojai moka mokesčius, kurie turėtų finansuoti elektronikos atliekų surinkimą ir perdirbimą. Šiuo metu tomis lėšomis dengiamas buitinės elektronikos, tokios kaip šaldytuvai ir skalbimo mašinos, perdirbimas. Ateityje taip turėtų būti finansuojamas ir modulių perdirbimas.
 
Lietuvos saulės energetikos asociacija kelia klausimą, ar saulės moduliai, kuriuos pajungti gali tik energetikos darbuotojo pažymėjimą turintys specialistai, ir kurių sudėtyje vyrauja stiklas, plastikas ir silicis, turėtų būti klasifikuojami kaip „buitinė elektronika“ ar labiau kaip „statybinės medžiagos“.
 
Nėra amžinos
 
Nors fotovoltinės plokštės yra ilgaamžės, anksčiau ar vėliau jos tampa atliekomis, todėl svarbu, kad nebenaudojami saulės moduliai būtų perduoti teisėtiems atliekų tvarkytojams. „Netinkamai tvarkomos šios atliekos gali teršti aplinką, o kartu prarandamos ir vertingos žaliavos, kurias būtų galima susigrąžinti perdirbant“, – sako V.Masalienė.
 
Ji išvardija kelis būdus, kuriuos gali rinktis gyventojai, kad fotovoltinės plokštės patektų pas teisėtai veikiančius atliekų tvarkytojus:

• Elektronikos prekių platintojai privalo nemokamai priimti vartotojų perduodamas buitines elektros ir elektroninės įrangos atliekas, įskaitant ir fotovoltines plokštes.
• Jeigu fotovoltinės plokštės nebeveikia, o jų garantinis laikotarpis jau pasibaigęs, gyventojai gali nemokamai pasinaudoti elektros ir elektroninės įrangos bei baterijų atliekų surinkimo paslauga – specialistai atvyksta ir išveža nebenaudojamą įrangą.
• Nebenaudojamus saulės modulius galima vežti į gamintojų ir importuotojų įsteigtas elektronikos priėmimo vietas.

Įmonėms fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymo sąlygos gali skirtis – priklausomai nuo perduodamų atliekų kiekio ir kilmės, jų surinkimui ar tvarkymui gali būti taikomas mokestis.
 
Ir vertingos, ir pavojingos
 
Naudotos ir sugadintos fotovoltinės plokštės surenkamos tiek iš namų ūkių, tiek iš pramonės bei prekybos įmonių ir saulės parkų.
 
Jas perdirbant atskiriamas stiklas, plastikas, silicis, metalai, guma ir kiti komponentai. Vienoje fotovoltinėje plokštėje vidutiniškai yra apie 15 kg stiklo, 2 kg aliuminio, 2 kg silicio, 1 kg plastiko, 30 g vario ir 20 mg sidabro – tai vertingos žaliavos, kurias galima grąžinti į gamybos ciklą.
 
„Netinkamai pašalintos fotovoltinės plokštės gali sukelti rimtų padarinių. Jei šios atliekos nėra perdirbamos arba utilizuojamos, pavojingos medžiagos, tokios kaip švinas, kadmis ir kitos, patenka į dirvožemį ir vandens telkinius, užteršdamos aplinką ir keldamos grėsmę ekosistemoms bei žmonių sveikatai“, – įspėja V.Masalienė ir priduria, kad visą informaciją apie fotovoltinių plokščių ir kitų atliekų surinkimą, rūšiavimą ir perdirbimą galima rasti www.atliekos.lt.
 
Su ja sutinka ir A.Karazinas, teigdamas, kad tinkamai netvarkomos pasenusios plokštės kelia panašią grėsmę aplinkai kaip ir kitos buitinės atliekos. „Didesnę žalą aplinkai daro plonaplėviai moduliai. Jų gamyboje naudojama kiek kitokia technologija. Juose gali būti piktesnių medžiagų, kurios žmogui yra pavojingos, pavyzdžiui, arseno. Tačiau Lietuvoje tokių modulių yra mažai.“ 
 
Reikalinga didesnė kontrolė ir sankcijos
 
Vien 2024 metais Lietuvos vidaus rinkai patiekta apie 25 tūkst. tonų fotovoltinių plokščių, 2025 m. – apie 36 tūkst., o surinkta ir tinkamai sutvarkyta vos kelios tonos.
 
Už fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymą Lietuvoje, vadovaujantis principu „teršėjas moka“, atsakingi gamintojai ir importuotojai – įmonės, pirmą kartą pateikusios šiuos gaminius Lietuvos rinkai. Jų pareiga – finansuoti fotovoltinių plokščių atliekų surinkimą ir perdirbimą, sudaryti gyventojams galimybę jas nemokamai priduoti bei vykdyti visuomenės švietimą.
 
„Deja, šiandien šias pareigas vykdo tik nedidelė dalis rinkos dalyvių. Viena pagrindinių priežasčių – teisinio reglamentavimo spragos ir nepakankama kontrolė, – sako EGIO vadovė. – Fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymo organizavimas verslui kainuoja – skaičiuojama, kad šios išlaidos gali siekti iki 5 eurų vienai plokštei.“ Dėl šios priežasties dalis gamintojų ir importuotojų, siekdami sumažinti sąnaudas bei įgyti konkurencinį pranašumą, savo pareigų nevykdo. „Esame įsitikinę, kad situacija keistųsi tik tuomet, jei pareigų nevykdančioms įmonėms būtų taikoma efektyvi kontrolė ir neišvengiamos sankcijos“, – akcentuoja V.Masalienė.
 
Gyventojams taip pat svarbu žinoti, kad fotovoltinės plokštės nėra vienodos. Silicio pagrindo plokštės paprastai priskiriamos nepavojingoms atliekoms, o nesilicio pagrindo plokštėse gali būti pavojingų medžiagų, tokių kaip kadmis, selenas ar švinas.
 
„Fotovoltinėse plokštėse yra palyginti mažai vertingų metalų, kurie domina šešėlinę rinką, todėl tikėtina, kad jų atliekų kiekiai ateityje didės. Tai reiškia didesnę aplinkos taršos riziką ir prarastas galimybes taupyti gamtos išteklius bei atgauti vertingas žaliavas“, – nurodė V.Masalienė.