- NVSC šiemet mini dešimtmetį. Kuo per šį laiką labiausiai didžiuojatės?
 
- Įstaigoje, kurios pagrindu kūrėsi NVSC, dirbu jau daugiau kaip trisdešimt metų ir nuo pat pradžių iki dabar labiausiai didžiuojuosi komanda.
Nors ši specialybė Lietuvoje nelaikoma prestižine, žmonės ateina dirbti, dirba daug metų, įgyja aukštas kompetencijas – ir visi kartu, kaip sakoma, statome tą bažnyčią. Tai profesionali komanda, kuri prireikus geba greitai reaguoti į netikėtumus bei grėsmes ir visą savo kompetenciją skiria, kad pagerintų visuomenės sveikatą, padėtų žmonėms.
 
- Esate sakiusi, kad centras jau keliolika metų šlubuoja viena koja: trūksta žmonių, atlyginimai nekonkurencingi. Ar kas nors pasikeitė?
 
- Mūsų žmonės dirba iš idėjos. Atlyginimai, kaip ir visame viešajame sektoriuje, nedžiugina – šiuo dalyku pasigirti negalime. Užtat galiu pasidžiaugti geru mikroklimatu departamente, kuriam vadovauju. Tiesa, už visus centro kolegas kalbėti negaliu – kovidas ir pokovidinis laikotarpis pakeitė mūsų bendravimą, tarpusavyje matomės daug rečiau… Žmonėms hibridinis darbas atrodo patrauklus, bet jis turi ir pliusų, ir minusų.
O ką centras tikrai daro gerai – sprendimams priimti vis daugiau pasitelkia duomenis. Čia tik pozityvas.


 
- Daug kalbate apie vaikų skiepijimo apimtis. Kiek realu, kad Lietuvoje sulauksime tymų ar kitų vakcinomis valdomų ligų protrūkių?
 
- Tendencijos net labai nedžiugina. Protrūkių, laimei, kol kas pavyko išvengti, bet tai – tik laiko klausimas. Tą patvirtins visi kolegos, kurie analizuoja duomenis.
Darome daug: glaudžiai bendradarbiaujame su bendruomenėmis, savivaldybių merais, visuomenės sveikatos biurais – jie arčiausiai žmonių. Bet sidabrinės kulkos surasti nepavyksta – tam tikrų visuomenės grupių tiesiog nepasiekiame. Todėl keičiame taktiką – dirbsime tikslingai. Ne su tais, kurie skiepytis atsisako kategoriškai, – ten mūsų pastangos efekto nebeduos, o su abejojančiais ir tais, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negauna objektyvios informacijos. Ieškome kanalų, kurie juos pasiekia geriausiai.
Kodėl vaikai lieka neskiepyti, klausiame ir pačių skiepytojų – kiekvienos sveikatos priežiūros įstaigos. Dirbantys arčiau gyventojų kartais geriau už mus žino, kas vyksta jų seniūnijoje ar mieste. Priežastys įvardijamos įvairios, tad surinkome duomenis ir aptarėme, kaip galėtume padėti savo žiniomis ir patirtimi. Tai kompleksinė problema – reikalinga didžiulė, sisteminė, visas visuomenės grupes apimanti švietimo kampanija. Lietuvai šioje vietoje reikia labai pasitempti.


 
- Kalbant plačiau apie prevenciją – jai Lietuvoje skiriami vos keli procentai sveikatos biudžeto, nors visi sutaria, kad pigiau ligų išvengti, negu jas gydyti. Kaip mes užsisukome tame užburtame rate?
 
- Tikrai užsisukome. Problema ta, kad visuomenėje, o ypač tarp politikų, vis dar trūksta supratimo apie visuomenės sveikatą. Todėl pirmiausia turime stiprinti sveikatos raštingumą.
Iš užburto rato po truputį išeisime tada, kai politikai supras, kad teigiamų visuomenės sveikatos rezultatų nepasieksime per vieną politinį ciklą. Politinės jėgos turėtų susitarti ir įsipareigoti dėl kelių svarbiausių prioritetų Lietuvos žmonių sveikatai ir jų nuosekliai laikytis ne vieną kadenciją – nesvarbu, kas tuo metu būtų valdžioje ar opozicijoje. Tada gyvensime ne tik ilgiau, bet ir sveikiau, mažės poliligotumas. O kiekvienas į prevenciją investuotas euras atsipirks daugybę kartų.
Sveikatos paslaugos brangsta, medikų mažėja, visuomenė sensta, vyresni žmonės serga keliomis ligomis vienu metu – jų gydymas kainuoja be galo daug. Jei ir toliau dėmesį skirsime tik asmens sveikatos priežiūrai – ligoninėms ir poliklinikoms, – liksime tarsi gaisrininkai. Gaisrus gesinti, žinoma, reikia, bet ne mažiau svarbu užkirsti jiems kelią. Juk sergantis žmogus ne tik kainuoja sveikatos sistemai ir valstybei – jis negali visavertiškai sukurti vertės. Kai tai bus suprasta, atsiras prielaidos tikriems pokyčiams.
 
- Puiki žinutė besikeičiančiai valdžiai...
 
- Galiu pasakyti atvirai: vienas ministras, baigdamas kadenciją, man yra pasakęs tokią frazę: „Aš ateidamas nežinojau, kas yra visuomenės sveikata, ir išeidamas nežinau, kas ji yra.“ Labai tikiu, kad tai buvo pasakyta su humoru. Bet jeigu rimtai – jei visuomenės sveikatai nebus skiriamas kardinaliai kitoks dėmesys, apie tvarią sveikatos politiką kalbėti neverta.
 
- O jūs pati nesulaukėte kvietimo dirbti ministerijoje? Jūsų kompetencijomis turbūt niekas nesuabejotų.
 
- Atsakysiu taip: man svarbiausia ne pareigos, o reali galimybė prisidėti prie sprendimų, kurie turėtų teigiamą įtaką visuomenės sveikatai, – grindžiamų kompetencija, duomenimis ir bendradarbiavimu. Šiandien esu susikoncentravusi į sritį, kurią labai myliu ir kurioje esu įsipareigojusi veikti. O su politikais ir politikos formuotojais visada esu pasirengusi pasidalinti ekspertinėmis žiniomis. Nesvarbu, kokia forma, nesvarbu pareigos – svarbu, kad išgirstų.
 
- Nuo darbų – prie atostogų. Ar jau žinote, kur ilsėsitės šią vasarą?
 
- Taip, vyksiu į Lietuvos pajūrį. Vasara – nuostabus laikas Lietuvoje: net ir po sunkios darbo dienos šviesūs rytai bei ilgi vakarai leidžia atsigauti, tad daug atostogų vasarą nė neišnaudoju. Pažiūrėkite, kas darosi Europoje – tai potvyniai, tai sausros, tai karščiai... O Lietuva – nuostabus, ramus kraštas.
 
- Paplūdimyje pavyksta tiesiog ilsėtis? Ar profesinė akis vis tiek skenuoja aplinką – higieną, pavojus?
 
– Tikrai moku atsijungti – skaitau arba klausau audioknygų. Skaityti mėgstu nuo vaikystės: bibliotekininkė sakydavo: „Tuoj perskaitysi visą kaimo biblioteką“. (Juokiasi.) Dabar to laiko vis mažiau, tad atostogas skiriu būtent knygoms. O šiaip paplūdimyje būnu mažai – daugiau vaikštau.
 


- Matyt, ne veltui daugelis pastebi, kad puikiai atrodote… Kaip dar rūpinatės savo sveikata ir grožiu?
 
- Labai ačiū už tokį įvertinimą. (Šypsosi.) Nieko išskirtinio nedarau, bet vieną dalyką turbūt darau geriau nei dauguma mano amžiaus žmonių – esu fiziškai aktyvi.
Atvirai pasakysiu: po kovido nesu buvusi jokiame sporto klube, bet jį labai lengva pasidaryti namuose. Sportuoju penkis šešis kartus per savaitę, ir rimtai: kardio pratimai, darbas su svoriais – juk kuo esame vyresni, tuo labiau reikia rūpintis raumenimis. Be to, jei stipriai nelyja, kasdien nueinu aštuonis dešimt kilometrų – arba penktą ryto, arba vėlai vakare. Darbas įtemptas, daug streso, tad išėjus į gamtą ar pasportavus blogos mintys mane palieka.
Fizinis aktyvumas gerina ir miegą – esu gyvas to pavyzdys. Miegu puikiai, stengiuosi ilsėtis bent septynias valandas kasdien.
 
- O silpnybių, mažų nuodėmių turite?
 
- Anksčiau būčiau sakiusi – saldumynai. Bet kažkada perskaičiau knygą „Atominiai įpročiai“: norėdamas susikurti įprotį, turi galvoti, koks nori būti.
Ėmiau įsivaizduoti, kiek šaukštelių cukraus yra produkte ir kiek reikia sportuoti, kad tą „gėrį“ sudegintum, – taip jį pakankamai gerai suvaldžiau. Liko nebent įprotis valgyti vėlokai vakare, bet dirbu ir šiuo klausimu. (Šypsosi.)
 
- Pandemijos metu buvote vienas matomiausių veidų Lietuvoje. Kaip tuo metu rūpinotės savo sveikata, ypač psichologine?
 
- Tada rūpinomės ne savo sveikata – rūpinomės kitais. Save pamiršome, tad vėliau teko lankytis ir pas psichologus: teisybė, kad pirmiausia reikia padėti sau, o tik po to kitiems.
Mintis, kad reikia sustoti, nekilo nė vienam iš komandos, bet vėliau nemažai pervargusių žmonių iš darbo išėjo. Nieko čia negali kaltinti – toks buvo mūsų, visą profesinį gyvenimą kažkam panašiam besiruošusių, likimas. Bet aš tas pamokas išmokau, ir jos labai svarbios.