- Apie savo regą kalbate ramiai, bet tokia ramybė neateina savaime. Kas jums padėjo nuo klausimo „kodėl man“ pereiti prie klausimo „ką galiu su tuo padaryti“?
 
- Supratimas apie neišvengiamą aklumą iš pradžių mane itin stipriai paveikė. Kildavo daug egzistencinių klausimų, dažnai klausiant savęs, kodėl būtent man, ką man dabar daryti su gyvenimu ir panašiai. Suprastėjus regėjimui į viską reaguodavau jautriai ir dėl kiekvieno nepatogumo, kuris buvo sukeltas neregos, kaltinau ir save, ir gyvenimą. Jaučiau didžiulį vidinį bei išorinį susikaustymą. Tačiau viskas pasikeitė nuo dešimtos klasės, perėjus iš klasikinės mokyklos į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Ten susipažinau su kitais regos negalią turinčiais bendraamžiais, kurie mane visapusiškai priėmė. Jų istorijos ir patarimai išugdė kitokią mąstymo praktiką apie mano negalią ir įkvėpė pozityvumo gyvenimui.
 
- Baigusi centrą pasirinkote teisę ir finansus. Kas tai lėmė?
 
- Tikrai taip. (Šypsosi.) Rinkausi tarp psichologijos ir teisės. Šios sritys panašios savo tikslumu. Bet nė kiek nesigailiu, nes žinos suteikė tvirtumo.
Mėgstamiausi dalykai mokykloje man buvo matematika, fizika, chemija. Nors mokiausi ne dešimtukais, bet tai buvo dalykai, kurie sekėsi ir patiko. Mano mąstymas itin schematiškas, visur ieškau sistemos, kad galėčiau suskirstyti punktais.


 
- Ilgainiui vis daugiau vietos jūsų gyvenime ėmė užimti sportas. Ką jis davė, ko nebūtumėte gavusi niekur kitur?
 
- Sportas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, pusė mano gyvenimo, o sportuodama leidau sau sustiprėti ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai. Jis mane papildo, leidžia man save realizuoti, varžytis tiek su savimi, tiek su kitais dalyviais. Suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, pakėlė mano savivertę ir per jį įrodžiau sau, kad galiu žymiai daugiau, nei prieš tai galėjau įsivaizduoti.
 
- Sportininko darbas prasideda ne sektoriuje. Su kuo tenka susidoroti dar namuose ir pakeliui į treniruotę?
 
- Iššūkių yra daugybė. Visų pirma nepatogumai dažnai prasideda jau buityje. Kiekvienas sportininkas su negalia turi normuoti laiką, kad per ilgai neužtruktų buityje ir spėtų į treniruočių grafiką ar varžybas laiku. Tuomet su iššūkiais susiduriame eisme. Nors tokių atvejų man jau nepasitaiko, tačiau yra tekę įsėsti į netinkamą autobusą, kai važiavau į treniruotę. Taip pat kyla papildomų rizikų sveikatai, kas sportininkui galėtų reikšti nereikalingas traumas. Sportininkams su negalia treniruotės užtrunka ilgiau, kas dažnai reiškia krentantį jų produktyvumą. Sunku surasti porininkų treniruotėms, kad treniruotės būtų produktyvesnės, o aplinkinių saugumas būtų užtikrintas. Mano atveju, kad joks aplinkinis nebūtų sužalotas metant diską.
 
- Paralimpinių žaidynių rezultatas jūsų netenkino. Ar tada ir kreipėtės į sporto psichologą, kuo tie pokalbiai pravertė?
 
- Šiuo metu nesilankau, tačiau metus ėjau pas sporto psichologą Šarūną Klizą. Pradėjau lankytis po pasirodymo paralimpinėse žaidynėse, kuriose nelikau patenkinta pasiektu rezultatu, o prieš kiekvieną metimą jausdavausi tarsi paralyžiuota.
Š.Klizas teigė, jog man varžybų metu atsirasdavo sportinis paralyžius, kuris yra itin dažnas ir kitiems sportininkams. Jis man patarė, kad kitų varžybų metu turėčiau susitelkti į kitus pojūčius: uoslę, lytėjimą, skonį ir klausą – mano atveju neįvardijant regos. Šis pratimas skatina mane mintimis kuo labiau atitolti nuo varžybų svarbos.


 
- Niekada nestokojate pozityvumo. Kaip išlaikote teigiamą požiūrį tomis dienomis, kai nesiseka? Kiek prie to prisideda šeima ir draugai?
 
- Vadovaujuosi paprasta gyvenimo filosofija – jei negaliu pakeisti situacijos, galiu pakeisti tik požiūrį į situaciją. Šia filosofija vadovaujuosi ne tik kalbėdama apie regos negalią, bet ir apie kitas įvairias gyvenimo situacijas. Iš patirties galiu pasakyti, jog teigiamas požiūris į gyvenimą tiesiogiai veikia žmogaus galimybes bei visavertiškumo jausmą. Esu mačiusi pavyzdžių, kaip žmonės, neturintys negalios, neturi jokios motyvacijos veikti, neturi vidinės energijos ir noro pasiimti iš gyvenimo viską, ką gali, ir galiausiai gyvena mažiau visavertį gyvenimą nei itin stiprias negalias turintys žmonės. Išlaikyti teigiamą požiūrį į situacijas man padeda tiek šeima, tiek draugai – su jais mano ryšys yra itin artimas.
 
- Ką pasakytumėte regos negalią turinčiam žmogui, kuris tik svarsto, ar verta išbandyti sportą?
 
- Iš savo patirties patarčiau nebijoti išdrįsti ir išbandyti kuo įmanoma daugiau sporto šakų, net ir tų, kurios atrodytų neįdomios iš pirmo žvilgsnio. Galiausiai pasirinkti tai, kas teikia daugiausiai malonumo ir sužadina vidinę ugnelę. Reikia nepamiršti, jog mes dažnai nepastebėdami įstatome save į psichologinius rėmus, būdami įsitikinę, jog mums kas nors nepatiks ar nesiseks. Esu įsitikinusi, jog atradę mėgstamą sporto šaką jausite norą kiekvieną dieną siekti vis geresnių rezultatų ir nenorėsite sustoti. Linkiu savimi tikėti, net kai kiti jumis nebetikės.

---

 
Tarp kitko

Oksana Dobrovolskaja dalyvavo dvejose paralimpinėse žaidynėse. 30-metė disko metikė 2021 m. Tokijuje užėmė aštuntąją vietą, o 2024 m. Paryžiuje užkopė iki penktosios pozicijos. Praėjusių metų rudenį Indijoje vykusiame pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate paralimpietė iškovojo bronzos medalį. Jau dvejus metus iš eilės ji yra tapusi paralimpinio judėjimo metų sportininke. Šie pasiekimai dar įspūdingesni atsižvelgiant į tai, kad profesionaliai sportuoti ji pradėjo būdama 18-os.
Lengvaatletė yra aktyvi kovotoja už žmonių su negalia teises. Ji nuolat lanko šalies mokyklas, skaito pranešimus, dalyvauja įvairiuose renginiuose, skatinančiuose įtrauktį.
O.Dobrovolskaja aktyviai veikia sporto bendruomenėje ir ne kartą yra įrodžiusi, kad sportas – tai ne tik rezultatai, bet ir vertybės, atsakomybė bei įkvėpimas kitiems. Jos patirtis apima tiek aukšto meistriškumo sportą, tiek aktyvų įsitraukimą į visuomenines veiklas, skatinančias judėjimą ir sąmoningą požiūrį į sportą.


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: