„Augantys į vaistines grąžinamų vaistų kiekiai rodo, kad vis daugiau žmonių renkasi saugų būdą atsikratyti nebereikalingų preparatų ir jų neišmeta kartu su buitinėmis atliekomis. Tačiau pacientų namų vaistinėlėse neretai susikaupia po kelias tos pačios veikliosios medžiagos pakuotes, lieka vaistų, skirtų jau pasikeitusiems simptomams lengvinti, taip pat gydytojo paskirti ir pradėti, bet neužbaigti vaistiniai preparatai. Tai leidžia manyti, kad dalis pacientų gydymą nutraukia vos pagerėjus savijautai arba vaistus vartoja nenuosekliai“, – sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Raimonda Truncė.
 
Atsargos virsta atliekomis
 
Pasak vaistininkės R.Truncės, dažniausiai tam įtakos turi kasdieniai, suprantami scenarijai: gydymas pakeičiamas, savijauta pagerėja anksčiau, nei baigiasi vaistų kursas, arba žmogus tiesiog atideda vartojimą „vėlesniam kartui“. Prie to prisideda ir įprotis „turėti atsargai“, ypač kai kalbama apie vaistus nuo skausmo, peršalimo simptomams ar virškinimui palengvinti.
 

„Kartais vaistai namuose kaupiasi ir dėl to, kad pacientai vaistinėje pasiima gydytojo išrašytus vaistus, bet jų nevartoja. Priežastys būna įvairios ir ne visada aiškios: vieni baiminasi šalutinio poveikio, kiti prisiskaito prieštaringos informacijos, treti tiesiog neprisiruošia pradėti“, – sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Raimonda Truncė.

 
Jos teigimu, tokiais atvejais svarbiausia ne kaupti pakuotes stalčiuje, o išsiaiškinti, kas kelia abejonių. Jei kyla klausimų dėl paskirto gydymo, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku ir rasti aiškų sprendimą, o ne palikti vaistus „ateičiai“.
 
Kur slypi klaidos
 
Vaistininkė primena, kad pasenusių ar nebereikalingų vaistų negalima mesti į šiukšlių dėžę ar pilti į kanalizaciją. Tokie preparatai turi būti grąžinami į vaistines, kur jie perduodami saugiam utilizavimui.
 
„Dar viena dažna problema yra netinkamas laikymas. Vaistus žmonės neretai laiko vonioje ar virtuvėje, kur svyruoja temperatūra ir yra daugiau drėgmės. Taip pat pasitaiko, kad vaistai laikomi be pakuotės ar informacinio lapelio, sumaišyti tarpusavyje, todėl vėliau sunku suprasti, kas tai per preparatas ir ar jis dar tinkamas vartoti“, – sako R.Truncė.
 
Namų vaistinėlė, anot jos, turėtų būti vaikams nepasiekiamoje vietoje, o vaistų galiojimo terminus ir laikymo sąlygas pravartu reguliariai pasitikrinti.
 
Ragina peržiūrėti kas pusmetį
 
R.Truncė pataria namų vaistinėlę peržiūrėti bent kas pusę metų, nes vienų preparatų galiojimas ilgesnis, kitų trumpesnis, o dalies tinkamumas priklauso ir nuo laikymo sąlygų. Pradėti verta nuo paprasto atskyrimo: receptiniai ir nereceptiniai vaistai turėtų keliauti atskirai nuo maisto papildų.
 
„Gintarinėse vaistinėse“ esančios specialios surinkimo ir utilizavimo dėžės skirtos vaistiniams preparatams. Jų negalima nei mesti į buitinių atliekų konteinerius, nei nuleisti į nuotekas. Tuo tarpu maisto papildai ar vitaminai nėra vaistai, todėl pasibaigus galiojimo terminui jie paprastai gali būti išmetami su komunalinėmis atliekomis“, – aiškina vaistininkė.
 
Kartu su bendromis atliekomis paprastai tvarkomi ir kosmetikos gaminiai, nevaistiniai pleistrai ar tvarsčiai. Jei tvarsčiai permirkę krauju, juos, kaip ir medicinines pirštines, rekomenduojama sudėti į atskirą plastikinį maišą ir tik tuomet išmesti į bendrą atliekų konteinerį, kad būtų mažesnė sąlyčio rizika.
 
„Adatas ar panaudotus švirkštus geriausia kaupti tvirtoje, sandariai uždaromoje talpykloje, pavyzdžiui, metalinėje dėžutėje su dangčiu ar užsukamame buitinės chemijos butelyje. Prikaupus indą, jį galima išmesti į bendrų atliekų konteinerį, tačiau ant talpyklos verta užrašyti įspėjimą, pavyzdžiui, „Aštru“, kad atliekų tvarkytojai būtų atsargesni“, – pabrėžia vaistininkė R.Truncė.
 
Ji primena, kad švirkštai, adatos ar medicininiai termometrai taip pat priimami didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, o elektroniniai termometrai turėtų keliauti į smulkios elektronikos surinkimo vietas.